Penktadienis, velyvas rugpjūris, 16:30, skambina draugas:
- - Ką veiki, ar galiu užlėkti?
- - Jo.
Ir jis užlekia.
Gaminuosi maisto, pavalgom. Jis skiriasi su panele, nuolat šneka apie ją.
Draugystė truko 7 m. Jį
palieku savo bute ir repeticiją. Repeticija pakankamai vykusi, nes tikrai
neblogai jai pasiruošiau. Ji baigiasi laiku ir aš grįžtu pas save į butą. Jis
vis dar čia, žiūri TV.
Užuodžiu
prakaito kvapą, liepiu eiti nusiprausti. Nusiprausia. Turiu naujų marškinėlių
ir juos pasiūlau, jis matuojasi, kol galiausiai apsivelka pačius brangiausius,
ir, žinoma, jie jam tinka. Aš persirengiu, pasikvepinu, dar išvedu šunį ir mes
einam į miestą. Centras netoli. Vakaras „minkštas“ ir mes „sklendžiam“.
Su saviverte jam
nekas, nuolat motyvuoju jį koks jis nuostabus ir kaip jis gali išgyventi ir be
ilgametės draugės. Regis, pradeda tikėti. Aš taip pat pradedu juo tikėti.
Staiga, tarsi
žinodamas, senamiestyje jis sustoja prie kampinio baro, ir užtikrintai ištaria:
„Čia“. Man nieko kito nebelieka tik užeiti kartu.
Viduje šilta ir
jauku. Sėdamės prie baro. Šalia sėdi Julija. Ji manęs neprisimena. Užsisakau
viskio. Jis nuostabus. Rojus plempia alų. Aš atsipalaidavęs, žaidžiu su gėrimu,
jį skanauju, akies kampeliu stebiu Ją. Ji apsirengusi juodai, valgo salotas ir
geria šampaną. Šalia groja DJ, kartais ji nušoka nuo baro, tada kelias minutes
pašoka prieš jį, pasidžiaugia „kai gerai varo“.
Mes ramūs,
kalbam apie gyvenimą. Apie gyvenimo kelius, meną ir pinigus. Apie veiklas,
kurios gali pasodinti, arba tas, kurios šiek tiek amoralios. Turim šį tą
bendra. Aš neišsiduodu kad ją pažįstu. Nežinia kodėl, ji prisislenka prie manęs
ir pasako: „Tavo šukuosena netvarkinga, o draugo tai tvarkinga“. O mes sėdim
abu su „full cap‘ ais“.
Įsišnekam.
Prisimenam vienas kitą. Rojui pasakojam kaip susipynė mūsų likimai ir kaip
įdomiai mes čia vėl susitikom. Draugui ji patinka, labiau nei man. Ji jam kaip
deimantas tame mažame bariuke. Visi šokam, kol DJ groja. Grįžę prie baro
susikabinam rankom, pajaučiam „akimirką“. Sušunku: „sugalvokim po norą“.
Vakaras juda
greitai, kaip ir alkoholis į mūsų kūnus. Tikiu, kad esu blaiviausias. Žmonių
mažėja ir nusprendžiame „nykti“ iš čia. Susikibę už rankų einame senamiesčiu.
Ore tvyro seksualumas. Ji – viduryje, mes iš šonų. Paaiškėja, jog ji gyvena
netoli, šalia, bet mano pasiūlymo palydėti ją namo niekas negirdi.
Jau gerokai po
vidurnakčio. Sustojame prie siautulingo naktinio klubo. Viduje aš vis abejoju,
ar mus ten įleis, o galbūt slapčia tikiuosi kad mes per girti. Tačiau
patenkame. Klubas perkrautas. Aplinkui daug jaunų ir tokių pat girtų veidų kaip
ir mūsų. Ji šoka su mumis. Kai kurie, o galima sakyti, absoliuti dauguma jos
judesių pradeda priminti egzotinių šokių judesius. Jaučiu įtampą, žinau kad tai
niekuo geru nesibaigs. Taip pat siautėja COVID – 19, o mes uždaroje patalpoje su 100 žmonių. Sakau: „Dingstam
iš čia“. Jie neklauso. Aš dramatiškai išeinu. Laukiu lauke prie durų. Jie pora
kartų man skambina, kviečia kad sugrįžčiau. Grįžtu ir matau juos besibučiuojančius.
Užverda kraujas, norisi Rojui trenkti per žandą. Kodėl? Labiausiai todėl, kad
tai turėjo būti mūsų vakaras, kad mes jame turėjome išlikti kartu, o dabar
matau jį pametusį galvą, įsikliopinusį į pirmą sutiktą paną.
Sustoju prie
rūbinės, ruošiuosi išeiti ir mąstau, ar tikrai verta pykti ant Rojaus? Jam to
reikia, jis to nori. O aš nematau jokios perspektyvos toje panelėje. Taip, ji
graži, taip, ji sąlyginai jauna, bet su ja mane tesieja tik praeitis, o jam ji
– naujas pasaulis, neatrastas ir nepažintas. Tegul. Grįžtu į šokių aikštelę,
atsistoju kampe ir stebiu kaip jie bučiuojasi. Sudvejoju, kas man blogai, nes
gėriuosi atmosfera, aplinkui šokančiais žmonėmis, muzika, dūmų bei šviesos
efektais, taip pat ir jais. Mane įtariai stebi apsaugininkas, matyt, bando
nuspėti bus muštynės ar ne, o aš tik šypsausi išsiviepęs ir stebiu tą vakarą
itin populiarų klubą.
Tačiau neilgai
man tenka tai daryti. Pagaliau Ji pamato mane. Jie ateina kartu, apsikabinę ir
laimingi, apkabina ir mane. Ji bando bučiuoti mane, Rojus taip pat. Galiausiai
ji pasiūlo seksą trise. Bandydamas to išvengti pradedu žarstyti komplimentus
Julijai, kokia ji nuostabi, ir jei jau mylėtis, tai nenorėčiau jos dalintis nei
su Rojumi, nei su kokiu nors kitu vyru. Regis, ją įtikinu.
Išeiname į lauką, jie nenori,
bet aš juos pagaliau ištempiu. Einame link jos namų. Sustojame parūkyti. Vėl
kalba pasisuka apie seksą trise. Aš atsiskiriu nuo jų, pamojuoju, ir laukiu
Rojaus ant gatvės. Rojus neateina. Skambinu – Rojus nekelia. Suprantu, kad
Rojus pagaliau Rojuje.
Grįžtu į savo
mažą butą Vilijampolėje, griūnu į lovą, ir neilgai pamiegojęs pabundu. Rytas.
Reikia išvesti šunį. Pusryčiai. Užsiverdu kavos, kepuosi kiaušinienę.
Skambutis į
telefoną:
- - Sveikas. Ką veiki? Galiu užlėkti?
- - Jo.