Štai ir atėjo laikas pirmajai romano daliai. Kol kas – tik kodinis
pavadinimas, kol kas tekstas – minčių srauto, kol
kas – Jūsų, skaitytojai, mažai. Bet viskas tik kol kas...
Pencil life
Dykumoje
atsibudo pieštukas. Buvo velniškai karšta. Prakaitavo jis savo drožlėmis, o
remtis į smėlį buvo pavojinga jo šerdelei. Ji tiesiog lydėsi ir sproginėjo.
Vienintelė išeitis - atsistoti ant ir
taip nudilusio galo su trintuku. Vėjas pūtė nestiprus, tačiau su savimi
atnešdavo skaudžių ir smulkių smėlio smiltelių, kurios skaudžiai smigdavo į jo
kūną, taip lupdamos ir taip nebejaunus jo dažus.
Tiksliai
jis nežinojo nei kiek laiko išbuvo čia, nei kaip atsirado. Tiesa pasakius, jis
net nežinojo kas jis yra. O, iš tikrųjų – tai mes visi nežinome kas mes esame.
Tik labai neišmintingas žmogus sugebėtų save baigtinai apibūdinti, ir
nesupratęs nei kaip, sulaužytų savo definiciją. Žodžiu, bet pieštukas toks
nebuvo, jis, net ir jei būtų prisiminęs savo praeitį – nebūtų toks drąsus apibrėžti
savęs.
Aplinkui
nebuvo nieko matyti, tik kartais girdėjosi juokas. Juokas, sumišęs su vėju ir
skaudžiomis smėlio dulkėmis. Sunku pasakyti iš kur sklido garsas, vėjas jį
blaškė ir taršė. Pieštukas kartais net išgirsdavo tariant kažkieno vardą, tik
nesuprasdavo, ar vardas jo, ar kieno nors kito.
Jo
„trintukinė“ pusė buvo gerokai „patrinta“, tačiau jis ryžtingai stūmėsi į
priekį, ta kryptpimi, iš kurios, kaip jam atrodė – ir sklido juokas. Slenkantis
link juoko jam pradėjo girdėtis vis daugiau garsų, kurie, iš pirmo įspūdžio
tepriminė garsų kakofoniją, audio triukšmą, šnypštimą, cypimą.
Triukšmas
pakankamai baugino, pieštukui staiga sugrįžo kol kas vienintelis prisiminimas,
kaip jį išgasdindavo vakare TV kanalo programos pabaiga. Pradžioje viskas
nutildavo, tada ekrane pasirodydavo spalvota lentelė, kurios spalvos nudažydavo
visą kambarį. Iš panašios spalvų paletės kambarys virsdavo chaotiška
vaivorykšte. Vos pripratus prie tų psichodelinių spalvų, pasigirsdavo cypimas,
toks spengiantis ir garsus. Pieštukas tuomet pamiršdavo visą vaivorykštinį
grožį, bandydavo visaip išvengti triukšmingo cypimo, net kartais nusirisdavo
nuo stalo žemyn, tik jo kritimo niekas nepastebėdavo – jį užgoždavo tas
nepakeliamas triukšmas. Kol galiausiai šviesos dingdavo, pasigirsdavo kur kas
sąlyginai malonesnis šnypštimas, ekrane irgi mirguliuodavo tik balti ir pilki
taškeliai.
Toks
šnypštimas buvo ir dabar. Tik jis kažką slėpė, ir iš ties, slėpė pianino
garsus. Garsai buvo iškraipomi tiek vėjo, tiek šnypštimo, tiek paties pieštuko
judėjimo per smėlį. Girdėjosi kaip laisvai, be pastangų, pianistas groja
improvizuotą melodiją. Keista, bet melodija derėjo su visais triukšmais ir
girgždėjimais, ir ji darėsi vis aiškesnė, ir garsesnė.
Pieštukas
pradėjo nesuvokti, kas ir kaip čia vyksta, jis ėjo į garsus, tačiau nesuvokė ar
čia haliucinacija, ar tik vizija, ar apskritai jis be sąmonės, nes jokių
realybės požymių nebuvo. Viskas taip skyrėsi nuo jo rašomojo stalo, nuo uždarų
namų, nuo kasdienio rašymo. Jis net sunkiai jautė ar apskritai juda į priekį,
nes smėlis vėjyje visur atrodė toks pats. Ir keista, nebuvo nei kopų, nei
kalvų, buvo lygut lygutėlė dykuma.
Vėjas
pradėjo rimti, jis manė, jog dabar pradės aiškiau girdėti muziką, juoką,
žodžius. Tik jie buvo surišti su vėju. Jam rimstant rimo ir jie. Galiausiai jis
stovėjo vienui vienas, dykumos viduryje, aplink nesigirdėjo nei mažiausio
garselio.
Iš
lėto pradėjo temti. Dangus niaukėsi. Jį apėmė panika. Kur nakvoti? Prisiminė,
kad dykumose naktimis ženkliai krenta temperatūra. Nesumojo ką daryti. Buvo
minčių grįžti į tą vietą, iš kurios atėjo. Apsidairė, tačiau vėjas jau buvo
seniai užpustęs jo pėdsakus. Galėjo orientuotis pagal saulę, tačiau taip pat
neprisiminė, kuria kryptimi jis ėjo ir iš kurios pusės ji jam buvo. Vienintelė
logiška mintis, kuri atėjo jam į galvą tebuvo įsikasti po smėliu (kol jis dar
šiltas), kad kūnas sugebėtų išsaugoti šilumą.
Jis
taip ir padarė, tačiau... smėlis tarsi pradėjo jį spausti. Jis jau nebesuvokė,
ar temsta, ar temsta jam akyse. Sąmonė pradėjo mirguliuoti, temti, kol
galiausiai ji apskritai dingo.