Sapnas
Pats
jis nesuprato kiek laiko išbuvo tokios būsenos, kol jam nepradėjo rodytis
vizijos. Iš tamsos po truputį radosi šviesos raibulėliai, pradėjo girdėtis
garsai, tarsi fontano čiurlenimas, bėgančio kriokliuko gargaliavimas, žmonių
šurmuliavimas ir jis atsidūrė judrioje miesto aikštėje, su fontanu viduryje.
Deja, konkreti vieta taip ir buvo neaiški, jokių užrašų ant namų, jokios
aiškios kalbos, jokių matomų automobilių numerių. Nieko. Tik žmonės, šurmulys
vanduo. Vanduo, vanduo.
Priėjus
prie fontano jame matėsi daug auksinių žuvelių, centų, kurie oksidavosi giliame
vandenyje. Karts nuo karto tą vaizdą ir jo paties atvaizdą sudrumsdavo
besipliuškenantys vaikai. Jis įkišo vieną savo ranką ir pajuto vandens vėsumą.
Pasiėmė į rieškučias vandens ir paragavo, jis niekuo nesiskyrė nuo gero
vandens, parduodamo parduotuvėse.
Ir
tik dabar pieštukas suvokė, kad jis visai nepieštukas. Toje vizijoje jis
suprato, jog yra pilnavertis žmogus, turi rankas, turi visą savo kūną. Dar
kartą pasižiūrėjo į fontano atspindžius, o kad geriau matytųsi užsilipo ant
atbrailos, sukinėjosi, bei grožėjosi savimi. Jis atrodė kaip gražiai nuaugęs 25 -27 metų vaikinas. Šiek
tiek augalotas, rankų ir kojų raumenys išraiškingesni. Dailaus, gal kiek
gruboko, griežtesnio veido, gilių žydrų akių.
Jam
taip besistaipant ir besisukinėjant aplinkui pradėjo būriuotis žmonės. Jie
galvojo, jog čia ruošiamasi kokiam šou, performansui, pasirodymui. Galiausiai
aplinkui susirinko visai nemaža minia. Pradėjo aidėti plojimai, šūksniai. O jam
tai visai patiko. Pradėjo skeryčiotis, maivytis. Demonstruoti savo raumenis.
Pats pastebėjo, kad yra visai grakštus ir lankstus: pabandė padaryti špagatą,
pastovėti ant savo raumeningų rankų. Žiūrovų akimis tai atrodė visai
įspūdingai.
„Performeris“
buvo apsirengęs taip pat kaip jie – kone kaip turistas: paprasti aptempti
mėlyni džinsai, švari, tvarkinga maikutė, lengvi „polo“ bateliai, plaukai
trumpai nuskusti, ant maikutės pakabinti pigūs „aviatoriaus“ akinukai.
Ilgainiui pasirodė šypsena, ji buvo akinama. Visi net prisimerkė nuo jos
baltumo.
Ir
jis prisiminė kad jis tik paprastas pieštukas, kad neturi jokių gebėjimų, tėra
tik įrankis kažkieno rankose. Tai suvokęs jis skubiai nušoko nuo atbrailos ir
pasileido bėgti siauromis kartomis gatvelėmis. Jos vingiavo po visą miestą,
atrodė, jog niekada nesibaigs. Abiejose pusėse stovėjo prekeiviai, parduotuvių savininkai,
ledainių, kavinių aptarnaujantysis personalas. Jam tai nerūpėjo, vienintelis
dalykas, kuris terūpėjo, ištrūkti ten, kur daugiau erdvės, kur mažiau žmonių,
kur didesnis pavėsis ir mažesnė temperatūra.
Kad
ir kiek jis bebėgo – iš to nk. gero neišėjo, vis tiek atsidurdavo tose pačiose
gatvelėse ir galiausiai išlįsdavo į „Fontano“ aikštę, kurioje tie patys
turistai jau laukdavo jo, ir, vos pamatę jį, pardėdavo ploti, mat manė, jog tai
pasirodymo dalis, nes artistas išlįsdavo vis iš kitos gatvelės, nenuspėjamu
metu, vis labiau suprakaitavęs, vis labiau išsitaršęs, nyrantis į beprotybę. Taip
tęsįsi gal 10 – 15 kartų.
Aikštėje žmonių sulig kiekvienu atėjimu mažėjo. Vieniems tai nusibosdavo, kiti
neturėjo laiko, treti norėdavo eiti pavakarieniauti, na, o ketvirti tiesiog
pradėdavo bijoti atlikėjo, beprotybės jo kūne, veide, drabužiuose, akyse,
elgesyje ir viskame kame.
Sugrįžus
į aikštę jau nebesuskaičiuojamą kiekį kartų galiausiai jis joje taip nieko ir
nerado. Vakarėjo, fontanas ramiai čiurleno, ir viskas buvo nusidažę raudona
spalva. Nebebuvo nei turistų, nei jų vaikų. Nesigirdėjo net prekybininkų garsų
iš šalutinių gatvelių. Jis ramiai atsisėdo ant atbrailos ir pasižiūrėjo į save
vandenyje. Ten pamatė senąjį save. Paprastą, aptrupėjusį, atsilupusį pieštuką.
Nei gražių švarių drabužių, nei akinamos šypsenos, nei raumeningų rankų ar kojų,
net akių nesimatė, tik padilusi grafitinė šerdelė.
Vis
dėl to jis jautėsi nešvarus, suprakaitavęs ir pavargęs, o raudonos ir auksinės
žuvelės tarsi kvietė jį pasinerti į šaltą fontano vandenį. Jis tiesiog
įsirideno į jį. Jo kūnas pradžioje šiek tiek paniro, bet medis padarė savo ir
galiausiai jis plūduriavo paviršiuje, vartydamas ir sukaliodamasis,
plaukiodamas nuo vieno kranto iki kito. Bangos, sukeltos fontano čiurkšlių,
maloniai jį siūbavo, jis sukosi ir vartėsi, leidžiamas nešioti po visą fontano
vandens paviršių. Pabandė ir atsigerti. Vanduo buvo itin gaivus, jam jo taip
reikėjo, jog, paragavęs vieną gurkšnį, nesustojo gerti tol, kol neatėjo mintis
jog sprogs nuo vandens pertekliaus.
Užplūdo
sotumo jausmas. Nieko nebereikėjo, plūduriuojant vėsiam baseine, žiūrint į
vakarėjantį dangų, besileidžiančią saulę. Vakarėjo gražiai, tik galiausiai jis
suvokė, kad vakarėja ne „Fontano“ aikštė, o jo paties sąmonė. Deja, nieko
negalėjo padaryti. Apėmė panika: „O jeigu nuskęsiu dingus sąmonei?“. Nesvarbu,
kad jis buvo medinis, dingstant sąmonei menkai logika veikė. Aptemus dar jautė,
kaip kyla vėjas, kaip girdisi jo keliami garsai. Kaip jis atneša smėlio
dulkeles, kurios duria jam veidą, nes kūnas vandenyje. Galiausiai viskas aptemo
ir jis atsimerkė.
Sapno pabaiga