Atsibudus buvo jau prasidėjusi dienos kaitra. Veido sritis beveik visiškai užpustyta smėlio smilčių. Pabandžius pasijudinti jis nepadarė beveik jokio juntamo postūmio, nes per naktį smėlis jį buvo palaidojęs daug giliau, nei jis pats save buvo pasilaidojęs vakare. Stipriai pūstelėjus smėlis nubyrėjo nuo šnervių ir dalis lūpų.
Judinantis,
šiaip ne taip buvo galima išsikrapštyti. Smėlis slėgė ir traukė į save, lyg
šnibždėdamas, kaip būtų gera pasilikti jame, sapnuoti gaivias viijas patirti
naujų nuotykių. Tačiau pieštukas suprato, jog galimai tai tėra spąstai, kad
dykuma bando jį patį, bando, ar jis apskritai vertas būti čia ir ar apskritai
išgyvens tokiomis sąlygomis.
Jis
pradėjo purtytis nuo smėlio, tačiau dykuma jau buvo pažymėjusi jį. Visas buvo
aplipęs smėliu. Kad ir kiek besipurtė, niekaip nepavyko „atsikratyti“ visų
smėlio smilčių. Jos buvo tarsi įsigėrę jam į kūną, rūbus, odą. Jis jas jautė,
milijardus aštrių, mažų dalelių, kurios kaip karštos adatos trynėsi visur, kur
tik....
Jausmas
buvo toks, jog jis tapo kone dykumos dalimi. Jausmas buvo panašus į
ištatuiravimą, nors jis niekada nebuvo pajautęs ką reiškia turėti tatuiruotę.
Buvo pajautęs tik ką reiškia būti su logotipu, ar būti išraižomam kito
pieštuko. Šiuo atveju smėlio dalelės jam padėjo iš tikrųjų pajausti kur jis yra
ir su kuo susiduria. Prisiminė jis pasakojimus ir tv laidas apie „offroad‘
erius“ su galingais džipais po vietines Palangos kopas, kaip jie jaučiasi
nebaudžiami, kone Dievai, apsupti prabangos, galios, nebaudžiamumo ir alkoholio
poveikio. Skrodžiantys smėlį ir bangas,
niokojantys paplūdimius, laužantys medžius. Jie tikrai nesijautė „pajūrio kopų
dalimi“. Ir tai atrodė taip žavinga, o iš kitos pusės taip apgailėtina, kad tą
laidą žiūrėjo kone visi, pradedant mažiausiu pypliu, kuris dar tik pradėjęs
žaisti su plastikiniais traktoriukais iš turgaus, baigiant ant mirties skardžio
atsidūrusiu senoliu, kuris prisimena gūdų pokarį ir gūdų pokario sovietinį
techninį šlamštą, su kuriuo tikrai nebūdavo nuobodu (iš blogosios pusės)
-
Ooo, kad aš turėčiau džipą.
Jis suvokė, jog prakalbo, garsas
buvo toks tyras, jog net sudvejojo, ar tai nebuvo jo paties mintys, tik
galvoje.
-
Ooo, kad aš turėčiau vandens.
Ne, tai nebuvo jo mintys, tai
buvo jo žodžiai. Suvokęs tai jis pradėjo vardinti:
-
Ooo, kad aš turėčiau kūną.
-
Ooo, kad aš turėčiau maisto,
-
Ooo, kad aš turėčiau žmogų šalia.
Kad ir kiek jis vardino – visa
tai sugėrė dykuma. Labai lengvai. Ji buvo kurčia ir akla. Ji neturėjo nei
sąmonės, neturėjo nieko, kas galėjo išlikti,
nieko, kas galėjo jį išgirsti. Ilgainiui atėjo suvokimas, kad ir kiek
jis ištobulės, kad ir kaip pradės reikšti mintis, jam numirus čia jis tiesiog
išnyks. Niekas neras ne tik, jo, bet ir jo kūno. Dykuma tiesiog viską prarytų.
Kaip praryja miškus ir miestus. Praryja siekiu ir idėjas. Ilgainiui praris ir
jį.
Bet
kas gi jis buvo, kad kas jį prisimintų? Jis neprisiminė nei pats kas yra, tad
niekas neprisimins kas jis toks. O gal prisimins? O galbūt čia – raktas į
supratimą? Tik ar jie bus teisūs, o jei meluos? O jei visa tai tik fikcija,
išbandymas?
Saulė
spigino tiesiai jam virš galvos, smiltys dūrė, jau ir taip sausas paviršinis
medienos sluoksnis raukšlėjosi, nebebuvo likę jokio dažo ant tos medienos.
Trintukas, kad ir koks nekokybiškas ir sausas jis buvo, ir niekada nieko
nesugebėdavo ištrinti – šiuo metu dar labiau prarado savo savybes ir tiesiog
trupėjo į dykumą. Įdėmiau įsižiūrėjus buvo galima pastebėti mažučius,
purpurinius jo gabaliukus toje šliūžėje, kurią jis palikdavo „stumdamasis“
toliau į priekį. Atrodė, jog daugiau nebeįmanoma eiti. Regis, kuo toliau jis
ėjo, tuo daugiau savęs išbarstydavo dykumoje. Tiek savo kūno, tiek proto, tiek
galbūt ir sielos.
Lygumos
baigėsi, prasidėjo kalvotas landšaftas. Keista, bet jis suteikė šiokios tokios
vilties. Rodėsi, jog už kiekvienos kalvelės kažkas bus, ar oazė, ar miškelis,
ar miestas, ar karavanas. Kuo toliau jis ėjo, tuo daugiau ir didesnių kalvelių
rasdavosi. Kuo didesnė kalvelė, tuo didesnė viltis apimdavo, jog už jos jau
tikrai „kažkas“ bus... Užlipus ant jos buvo galima pajausti šiek tiek karšto
vėjo, kuris niekaip neatgaivindavo, tik primindavo iš feno pučiamą karštą orą.
Skirtumas tas, kad feną galima nustatyti jog jis pūstų ir šaltą orą, o čia
jokių nustatymų nebuvo ir negalėjo būti.
Užkopus
į kiekvieną „viršūnę“ prapūsdavo tas karštas“feninis“ vėjelis, aplinkui
matydavosi šimtai tokių pat, kartais didesnių, kartais mažesnių viršūnių,
nusileidus ir kopiant ė kitą apimdavo jausmas, jog galbūt kas pasikeis, tačiau
niekas nepasikeisdavo. Laikas prarado savo sąvoką, jis tarsi nėjo, saulė
nesileido, troškulys ir alkis nei stiprėjo, nei silpo – jie tiesiog buvo
nežmoniški. Sąmonė vos kvepsėjo. Minčių beveik nebuvo, tik beprasmė viltis, jog
kažkas pasikeis. Bet kas. Nors menkutė kaita. Net ir tas menkutis pokytis
tokioje situacijoje būtų atrodęs kaip milžiniškas pasislinkimas. Pasislinkimas
iš šio gelsvo, karšto, beprasmio pragaro.
Jėgos
silpo, beprasmė, nežinia kodėl dar išlikusi viltis – taip pat. Suprato, kad
ateina paskutinioji. Dairėsi plėšriųjų paukščių. Juk jie prieš galą visada suka
ratus, kad galėtų pakapoti nesenos ar senos mėsytės. Jų nebuvo. Tik klausimas
kodėl, ar jam dar neateidinėjo paskutinioji? Ar bet koks gyvybės šaltinis buvo
taip toli, jog paukščiai net nepriskrisdavo šios vietos.