Išėjus iš
kepyklėlės į tą pačią gatvę užliejo dar didesnė šiluma, tik ją skleidė ne oras,
o šaligatvis ir sienos. Jie tarsi spinduliavo tą kaitrą. Buvo neįtikėtina,
keista. Diena jau ritosi į antrą pusę, šiek tiek vėso, saulė nebe taip kaitriai
kaitino, o betonas, asfaltas, metalas spinduliavo tokius kiekius šilumos, kad
net bloga darėsi...
Pasižiūrėjo į
savo batus ir pagalvojo: „Kaip gerai kad aš su jais, nes jei būčiau be....“.
Pažvelgė į laikrodį ant viešojo susisiekimo transporto stotelės. 4 val. Liko 3 h. „Ką veikti?
Negi bąstysiuosi visą šį laiką? O jeigu sutiksiu kitą tokią nuostabią merginą?
O jei grįžęs aš nerasiu Anos? O jei ji ne Ana? O jei mano klausimai ją sutrikdė
ir ji tiesiog norėjo manimi atsikratyti? Galbūt tikėjosi iš manęs daugiau,
galbūt išvaizda ją apgavo? O gal ji mane supainiojo su kuo nors kitu?“
Buvo
nepakeliamai karšta, o jis tiesiog ėjo, suko ratais, vis didesniais ratais apie
tą judriąją gatvę, pastebėjo, kad visas rajonas toli gražu nėra toks judrus,
kad tolimesnės gatvelės visai jaukios, galbūt net norėjosi jose būti labiau nei
toje centrinėje. Jose buvo mažiau betono, mažiau sienų, daugiau medžių ir
erdvės – periferija.
Keista...
Keista, kad tokioje periferijoje, gan atokiai stovėjo vaisvandenių aparatas.
Jis buvo taip dehidratavęs, jog net nesvarstęs kitų galimybių tiesiog nuėjo
link jo. Pasirinkimas buvo tikrai prastas, keli gazuoti, keli negazuoti ir
kažkoks apsitrynęs mineralinis vanduo. Pasiknisus kišenėse jis atrado kelias
metalines monetas. „Gal tiks“? Ir iš tiesų – tiko. Aparatas viską godžiai
prarijo, atsirado skaitmeniniai kredito rodmenys. Realiai jis galėjo nupirkti
viską, kas buvo tame aparate.
Iš to skurdaus
pasirinkimo jis išsirinko kažkokį žalsvos spalvos, izotoninį gėrimą su keistu
pavadinimu. Aparatas atidavė grąžą, keista, bet popierinėmis kupiūromis. Tomas
susigrūdo grąžą tiesiog į kišenę, paimė gėrimą. Malonus šaltis kaip mat palietė
jo rankas. Atsukus buteliuką bešnypščiantys purslai jį šiek tiek aptaškė. Na,
skonis buvo neypatingas, bet ką jau padarysi – svarbu kad gaivino. Netoli buvo
medis ir jis tiesiog prisėdo po juo. Šakos lingavo, vėjas tarp šakų skleidė
malonų ošimą. Karts nuo karto gatve pravažiuodavo mašina ar dviratininkas,
kažkur tolumoje girdėjosi nežymus šurmulys. Iš lėto vakarėjo, žemė, žolė, ant
kurios jis sėdėjo buvo maloniai šilta, kaip ir medžio kamienas.
Jis lėtai
gurkšnojo savo neaiškios kilmės, neaiškios spalvos izotoninį gėrimą. Taaaaip
pradėjo imti miegas, jog tiesiog pasislinko žemiau, galvą padėjo ant šaknų,
užvertė galvą ir stebėjo dangų, debesis, vėjo siūbuojamas šakas. Jautė, kaip
gėtimas slysta jam iš rankų, tad jis jį atsargiai padėjo į šalį. Akys iš lėto
merkėsi ir galiausiai jis užmigo.
Sapnas
Pamažu aiškėjo
kontūrai, jis pasijuto taip, tarsi jį kažkas varžytų, tarsi burbule, tarsi ką
tik gerto gėrimo burbule. Pats sau nusijuokė: „Būtų labai gera reklama:
išgėrei, ir atsiduri kitoje erdvėje.“ Bet pats nelabai suprato, sapnuoja jis ar
ne. Tik tas burbulas judėjo, nesisuko nesimuistė, o skriejo. Aplinkui matėsi ir
kiti tos pačios spalvos burbulai, o juose taip pat buvo žmonės. Jis pagalvojo,
kad šį kartą būtų puiki antireklama: „Paragauk šio gėrimo ir būk įkalintas su
tūkstančiais tokių pačių kaip Tu mūsų burbuluose“.
Kai kurie
burbulai susitrenkdavo vienas su kitu, kiti skrisdavo tolyn ir nutoldavo
horizonte. Burbulų trajektorijos buvo tokios pat skirtingos, kaip ir jų
„pilotų“: vieni beprasmiškai spoksojo į „niekur“, tarsi atjungti robotai, kiti
bandė „vairuoti“ savo „burbulėlaidvius“, dar kiti mezgė ryšius su aplinkiniais,
buvo ir rėkiančių, ir verkiančių, ir bėgiojančių, ir miegančių ir dar daug daug
daug... O jis tik stebėjo, žiūrėjo į visą tą įvairų gražų ir negražų chaosą,
puikiai suprasdamas, jog nieko taip ir negali padaryti, nebent... Nebent
pradurti tą suknistą burbulą, tačiau kuo... Ir kur jis kris, ar jį kels į
viršų, kas nutiks? Kaip sureaguos kiti „burbulinėtojai“? Bet niekas nesprogdino
burbulų, bent jau jis nematė. Gal tie, kur nutolsta horizonte, pagaliau
„susisprogdina“?
Paminkius
ranka ir padaužius burbulo sienelę susidarė įspūdis, jog plikomis rankomis
tikrai neįmanoma jo prakiurdyti. Nagų jis taip pat neturėjo aštrių, diržo
sakties – taip pat. Pradėjo krapštytis savo kišenėse. Jose tikrai nesidikėjo
nieko surasti, nebent tas popierines kupiūras, kurias jam išspjovė vaisvandenių
aparatas. Bet tarsi buvo likę kažkiek smulkiųjų. Jis juos užčiuopė iš išorės,
ir, daug negalvojęs sugrūdo ranką į kišenę, ir akimirksniu pajuto skausmą
ilgiausio iršto pagalvėlėje. Iš pradžių nesuprato kas vyksta, ištraukė ranką ir
aiškiai pamatė – aiškų, aštrų pjūvį. Iš jo veržte veržėsi kraujas, ne fontanais,
tačiau pakankamai sparčiai. Jis pirštu perbraukė per burbulo vidinę sienelę.
Ant jos kaip mat atsirado raudonas rėžis.
Jis nebijojo
kraujo (nors, realiame pasaulyje – dar ir kaip). Šiek tiek skaudėjo. Užspaudė
žaizdą ir kita ranka pabandė pasikrapštyti toje savo kišenėje. Kažkas ten buvo
aštraus, kažkas, kas pjovė, dūrė, tik niekaip nesuprato kas gi tai. Galiausiai
atsargiai ištraukė. Taip, tai buvo moneta, tik ji buvo kažkokia aštri, kažkas
su ja buvo ne taip. Galiausiai įsižiūrėjo. Taaip – jos briaunos, jos kraštai
buvo taip užaštrinti, kad pjovė taip kaip kanceliarinis peiliukas. Bet iš kur,
kaip, kodėl? Jis paliko šiuos klausimus, nes galiausiai prisiminė kodėl jis
ieškojo aštraus daikto. Burbulas!
Aplinkinių
burbulų „pilotai“ tarsi nuščiuvo, visi sužiuro į jį. Ką jis darys? Galbūt, jie
bijojo, kad su tuo aštriu daiktu jis susprogdins ir jų burbulus, pražudys ir
juos. Pasigirdo šūksniai, rėkimas, spiegimas, jie ir jos, visi jam norėjo
pasakyti, kad jis to nedarytų, kad „nesižudytų“. Tomas buvo ramus, toks ramus,
kad kai kurie „pilotai“ pamanė, jog jį užhipnotizavo per atstumą kiti pilotai.
Jis tiesiog priėjo, priėjo atkišęs aštrią monetos briauną.
Sprogo! Bet be garso. Jis pasijute
krentantis, krentantis į juodą tamsumą, kurioje nieko daugiau nebuvo. Dar spėjo
pamatyti kitų prikaustytus žvilgsnius, daugelis jų buvo tiesiog apimti siaubo,
išgąsčio. Jie bijojo kad ir jiems taip gali nutikti. Jis krito, krito, krito,
kol galiausiai į kažką įkrito. Tas kažkas buvo jis pats.
Sapno pabaiga.