Žinote, kai galvoje būna tuščia,
kai nieko, kas patiktų Tau pačiam taip ir nesugalvoji? Kai nepadeda nei
maistas, nei gėrimai, kai nepadeda nei niūrus oras. Kai kvestionuoji savo
kompetencijas, gebėjimus, įgūdžius ir talentus. Kai valgai ledus pusryčiams.
Kai intelektinis darbas tolsta nuo tavęs, kai galvoji: „tiesiog norėčiau bukai
kur nors dirbti. Va taip nunešti savo kūną ir dirbti kokį mechaninį darbą“ Kai
nieko nebenori, kai svajonės nutolsta, kai kvestionuoji ar apskritai ko nors Tau
reikia šiame pasaulyje. Kai visi tarsi laimingi, tarsi užsiėmę, susirūpinę savo
dalykais, juos dirba, pergyvena dėl jų. O aš pergyvenu kad nebeištraukiu nieko
nei iš savęs, nei sintetindams save su aplinka. Nevyksta, nieko. Neatsitinka
„bum“. Tekstas nepasirašo, o jei ir pasirašo, jis toks pat prėskas kaip ir šis
vidurio pavasario sniegelis.
Nėra
stebuklingos priemonės, kuri paveiktų, piliulės, kurti suveiktų. Yra tik
būsena, kurioje esame. Taip, taip, sako, kad ją galime sukelti, kad vos ne
ritualais bet kokią jauseną sukelti. Dalis tiesos yra. Bet ar tai ne apgaulė,
ar tai kas gims po ritualu bus ritualizuota, ar tikra? Net ir dabar, rašydamas
šias eilutes darau išvadas. Kad lengva parašyti kaip Tu jautiesi, lengva
išsakyti kas Tavo viduje, tik sunkiau yra kurti. Kartais tai visai neįmanoma.
Tarsi nieko viduje nebebūtų, tarsi nejaustum jokios traukos niekam, nevestų
niekas į jokią pusę. Tik galiausiai lieki stovėti toje beprotiškai plačioje
erdvėje vienas, su savo mintimis. Gali jas išrėkti, švaistytis žodžiais kiek
išeina, tik faktas, kad niekur nenueisi. Gali eiti, tik tomis dienomis, kad ir
kiek beeitum – vis tiek atsidursi ten pat, bekraštėje lygumoje. Vis tiek liksi
tik su savo mintimis.