Atsimerkė,
apsidairė. Deja, gazuotas gėrimas buvo išsipylęs, gerai kad ne ant jo.
Tikriausiai atrodė kaip bomžas vidury dienos su gazuoto gėrimo butelyje esančiu
alkoholiu. Apsidairė, nelabai suprasdamas, kiek gi laiko jis čia pramiegojo.
Kaklą skaudėjo nuo tos kietos šaknies. Saulė jau buvo šiek tiek „pakritusi“,
žemė vis dar šilta. Iš lėto atsikėlė ir nuklibinkščiavo prie vaisvandenių
aparato. Jis rodė 18:45…. – Aštuoniolika
kempenkios, aštuoniolika kempenkios, - garsiai kartojo jis, tarsi stengdamasis
prisiminti, ką tie skaičiai reiškia. Niekaip neprisiminė.
Nusprendus
nueiti į miestą niekaip neapleido nuojauta, jog kažką turi padaryti. Kažkoks
darbas jo vis dar laukė. Laukė jo mieste, tik niekaip nesuprato koksai. Ar tai
buvo susitikimas, ar darbas?
Jis ėjo, ėjo
neskubėdamas. Vakarėjo, malonus šiltas vėjelis pūtė jam į veidą. Jau jautė savo
prakaitą, sukosi mintys kaip gerai būtų nusiprausti, bet kojos tarsi pačios
nešte jį, nešė iki miesto centro. Žmonių buvo ne ką mažiau, nei dieną, tik visi
tokie labiau atsipalaidavę, švaresni, niekur neskubantys. Dalis parduotuvių dar
veikė, kita dalis jau užsidarinėjo. Atsidarinėjo vakarinės kavinės ir
restoranai. Pamatęs restoranus, jis užsimanė valgyti, ir tada suprato...: „Ana,
kepyklėlė, susitikimas, jopšikmat. Kur aš? Kodėl aš dar ne ten?“
Visa laimė,
kad jis sugebėjo greitai susiorientuoti. Net paklausė keleto praeivių kur jis
galėtų surasti kepyklėlę pagal jo apibūdinimą. Keli praeivei net nenorėjo su
juo šnekėti, keistai žvelgė į jį. Iš pradžių nesuprato, kas ne taip, kol
galiausiai save vėl pamatė vakarėjančiame vitrinos atspindyje. Ne, jis nebuvo
„atvitrtęs“ atgal į pieštuką. Jis buvo tas pats bichas, tik labai „nusidrožęs“.
Visai nepastebėjo, jog gulėdamas ant to medžio šaknų visas išsivoliojo ant
žolės, ir jo maikutė, bei džinsai buvo apsižoliavę. Ir ne šiaip, paprastai
apsižoliavę, o ta žolė tarsi įsitrynusi į jį. Net ir jo rankos, plaukai, buvo
kone žalios spalvos: „Nu jo, visai kaip futbolininkas“ – pagalvojo jis pats
sau. „Futbolininkas!“
Tiksliai! Jo net kūnas buvo
panašus į futbolininko: „Taip, jei ji klaus – tai taip jai ir atsakysiu:
„Aš neseniai iš treniruotės“. Jo, jo, todėl net nespėjau nusiprausti. Taip,
viskas bus gerai, viskas bus tikrai gerai. Tik kur ta suknista kepyklėlė? O Gal
visai nesupista? Gal ten jos privati kepyklėlė, ar jos tėvų? Bet tai nesvarbu
visai, reikia ją kuo greičiau rasti ją, kol, nesulaukusi manęs, tiesiog neišėjo
namo.“
Niekaip
nesisekė jos rasti (labiau kepyklėlės, kurioje galėjo pavalgyti, ar Anos?),
praeiviai su juo vengė šnekėti. Gal jis ne taip jų klausė, o gal jis per
greitai prieidavo? O gal jie jo tiesiog bijojo ir laikė jį... tikrai ne
futbolininku... ne, ir ne banditu, o... Bomžu? Jaunuoju bomžu, kuris,
tikriausiai, užmezgęs kontaktą – paprašys dar ir pinigų. Šiaip ar taip – jis
tiesiog blaškėsi kažkur šalia, kažkur centre, kažkur čia pat. Jis tiesiog
jauste jautė, kad „tai“ visai šalia, kad „tai“ visai čia pat, jau net ranka
pasiekiama.... tačiau nepasiekiama...
Galiausiai
prarado viltį surasti „Ją“, pasidavė, suprato, kad jau praėjo per daug laiko,
per ilgai jis blaškėsi, per vėlai pabudo, per daug visas „išsitaršęs“ buvo, kad
jam patartų praeiviai, kurią kryptį pasirinkti. Jis tiesiog nepritapo prie
minios, nepritapo prie bendro „vaibo“, nepritapo prie miesto, o Ana buvo
vienintelė viltis, viltis, kuri galėjo jį čia integruoti. Sąsaja su šiuo
„naujuoju pasauliu“, kuriame jis tikrai norėjo pasilikti. Tikrai nebenorėjo
būti tik paprastu pieštuku, nebenorėjo taip pat tūnoti ant konvejerio ir būti
kvočiamas neaiškių „fabriko – tipo“ darbuotojų, su baltais chalatais. Bet, kad
ir kaip bebūtų blogai, kad ir kaip ši vieta jį atstūminėtų, jis nenorėjo jos
taip lengvai paleisti: „Jei reikės, tai taip ir bus, liksiu čia, ir tapsiu
benamiu, asocialiu, socialiai remtinu, valkata, padugne, atskalūnu,
prašalaičiu“.
Bemąstant šias
ir panašias nesąmones staiga savyje pajuto iš kažkur atsiradusį norą eiti viena
kryptimi. Kadangi jis nebeturėjo daugiau pasirinkimų – tiesiog atsidavė šiam
intuicijos klyksmui. Keista, tačiau jis jį vedė pakankamai tiesiai. Iš pradžių
jis dvejojo, abejojo, ar gerai daro, juk centras tolsta, žmonės taip pat tolsta
kartu su juo, o žmonės juk – maistas, pagalba, pastogė, bet ne... Kojos pačios
jį nešė tolyn. Valandą, pusantros, dvi. Kol gliausiai jis pajuto besikeičiantį
orą, kuris tarsi minkštėjo, švelnėjo. Vėjo greitis taip pat didėjo. Tik niekaip
nesuprato kur link jis eina, kol neišgirdo šniokštimo. Šniokštimas, ne upės, ir
ne miško.... Gi jūra. Jis traukė link jūros, link paplūdimio, kuriame,
sprendžiant iš garso – bangos šėlo kaip reikiant.
Negi jį
intuicija „tempė“ nusižudyti į jūrą? Negi jam nebeliko jokios vilties, jokios
išeities? Negi tai jau pabaiga? Viskas? Tai galbūt bent jau laužiuką išeitų
užsikurti? Jis užlipo ant kopos, kažkaip ji buvo tokia netikėtai aukšta, kad
net pavargo lipdamas. Ir pamatė „tai“. Žvilgsnio niekas nekliudė, kur tik akis
aprėpė – ten vanduo ir visa gaubianti, tiršta tamsa. Tik blanki mėnulio šviesa,
kažkiek apšvietė visą tą bekraštę tamsumą. Atsisėdo ant smėlio. Stebėtina, bet
jis tebebuvo vis dar šiltas!
Jis nusispyrė
jau tikrai priprakaituotus batus, basas kojas įmerkė į smėlį. Jis ir šildė ir
tarsi prausė. Paskutinį kartą įsižiūrėjo į vandenyną: „Tai ką viskas? Toks mano
gyvenimas? Iš tokios metamorfozės – pabaiga paplūdimyje? Juokinga? Na, norėčiau
sau pasakyti, kad visi mes užbaigsime ten pat, tačiau meluočiau pats sau ir
galbūt kitiems, kas klausosi mano minčių. Nė velnio – taip užbaigti yra žiauuuuuuriai
gerai. Kodėl? Nu, bl, juk kiti užbaigia sąvartynuose, senelių namuose,
autoavarijose, dar velniai žino kur. Na, o jei aš užbaigsiu čia, smėlyje,
ošiant jūrai (ar vandenynui – net pats nežinau kas tai) – tai, manyčiau, man
bus daugiau nei pasisekę, jei ne gyvenime, tai bent jau užbaigimo prasme. J
„
Jis smėlyje
ištiesė savo kojas, visu kūnu atsigulė į smėlį. Galvą panardino į šiltą smėlio
jūrą. Tuo pat metu prisiminė dykumos smėlį. Šis ir anas skyrėsi kaip diena ir
naktis. Dykumos smėlis buvo atstumiantis, kankinantis, duriantis,
įsiskverbiantis, nepaleidžiantis, atgrąsus ir smulkus: „Hm... niekada nebūčiau
susimąstęs, jog smėlis gali būti toks skirtingas“. O šis buvo minkštas,
globojantis, apsiaučiantis, „bukas“, vos ne smėlio pelkė, tačiau tokia geroji.
Tarsi apėmė jausmas, jog tikrai, tikrai, tikrai nieko blogo neatsitiks, net jei
jis ir įtrauks Tave (nors, žinoma, tas jausmas galėjo būti ir apgaulingas –
kaip savižudžius apgauna tikėjimas, jog nusižudžius viskas išsispręs, o
aplinkiniams bus tik daug lengviau nuo to).
Vėjas blaškė
medžius, blaškė jo plaukus, blaškė jo drabužius, kartais užnešdamas smėlio.
Blaškė ir bangas vandenyne. Jis viską girdėjo, nes buvo užsimerkęs, o kai
atsimerkė pamatė dangų. Labai keistą, nes visą jo didybę „makalavo“ vėjas ir
garsai. Susidarė dviprasmiški išgyvenimai: iš vienos pusės, tarsi jį supo šioks
toks chaosas, triukšmelis, pabūdimio gyvenimas, o iš kitos pusės jis matė
neaprėpiamą kosmosą, kurio supratimui ir suvokimui geriausias fonas, kuris būtų
tikęs – paprasčiausia tyla. Apgaubianti tyla. Tik tokiomis akimirkomis iš
tikrųjų pasijunti mažas. Paprastai tai dediesi didis.
-
Tebūnie, jeigu tai jau viskas, tai tebūnie, -
susitaikė jis su esama situacija, užsimerkė. Ilgai netruko, kol viskas pamažėle
aptilo: bangų mūša, pušų šniokštimas, smėlio smilčių šiurenimas. Kūnas buvo
pavargęs, kartu su juo – ir protas, niekas nežino kaip su siela, tačiau, galima
daryti prielaidą, jog ir ji buvo pavargusi. Jis dar spėjo pagalvoti: - O jei
tai ne pabaiga, o jei tai tik pradžia?