Spektlaklis A. Strindberg – „Miss Julie“
Nutrūkau, nemeluosiu, savo noru, o gal ir pasisamdęs už
nugaros žudiką, kuris neleistų atsisukti ir žvalgytis – einu į priekį.
Artėja akimirka, kada mūsų spektaklis išvys teatro šviesą.
Taip, taip, kuriame. Užsidarę ofisinėje salėje, ar kaitra, ar savaitgalis, ar
lyja – statome.
Po ilgų procesų, sūkurių, pagaliau susibūrė pačių
stipriausių asmenybių branduolys. Kartais, būdamas tame procese pagalvoju „Visi
mes tarsi laukiniai mustangai, kurie nori veržtis į laisvę, bėgti šuoliuoti, o esam
ankštoje erdvėje, ir dar sukurtoje iš stiklo, betono ir metalo“.
Scenografinė idėja tokia ir yra – kubas. Mes visi kubuose,
spoksome į juos, gyvename juose, važinėjame jais. Būname įsprausti ar įsispraudę
savo noru: darbuose, santykiuose, patirtyje, svajonėse, iliuzijoe. Kubas ne be
reikalo iš pagamintas nerūdijančio plieno – jo taip lengvai nepakeisi,
neperdirbsi ir nesunaikinsi. Net ir po spektaklio, net ir praėjus keliems
dešimtmečiams jis išliks. Išliks taip, kaip išliks ir pamatinės vertybės,
tradicijos, požiūriai ir gyvenimo būdai.
3 veikėjai
gali užmušti vienas kitą, bet kubas išliks. Vienintelis kelias – išeiti, tačiau...
More comming soon...