Aš mačiau Aistutę. Mūsų
žvilgsniai susikirto, ir aš nuėjau tolyn, į savo užkampio kavinukę, atsisėsti
ir rašyti. Ir tada pagalvojau: „Tai bent pažiūrėti reikia į ją, kaip
„Zoologijos“ sode, patyrinėti, nes žinai, „Aistučių“ veislė nykstanti yra, o ir
šiaip jos mėgsta būti ten kur (ne, net ten kur „šilčiau“) daugiau naftos po
žeme. Grįžus į tą gretimą kavinę, kontrastas stipriai badė akis. Net keista
buvo tokį „paukštį“ matyti tarp visų šitų pensininkų ir nepilnamečių.
Atsistojau į eilę laukti savo
bulkutės ir kavos. Jos eilė dar buvo nepriėjus. Jau buvau bepradedąs jausti
kaltę kad grįžau ją pastebėti. Nežinau ar ji tai pajuto ar ne, ar suprato kad
grįžau dėl jos, ar kad apskritai grįžau. Priėjus jos eilei pasklido savimi pasitikinčios
ir tvirtos moters balsas. Ji taip šnekėjo, bet kartu ir juokingai, kažkas joje
buvo žaismingo, bet nei aprangoje, nei veide to nesimatė. Gal povyza, gal
kažkiek eisena, gal balse kažkas buvo: ir kieta, ir stipru, bet tuo pačiu ir
juokinga. Kūnas kūdas, stiprus, bet taip pat juokingas.
Užsisakiusi atsisėdo veidu į
sieną. Pasirodė labai keista. Artėjo mano eilė. Širdis pradėjo daužytis, nes
nujaučiau jog ji stebi, ne akimis, o vidumi ar bent jau ausimis ir išgirs mano
balsą. Buvau su niekuo nešnekėjęs tą dieną ir net nežinojau kaip jis nuskambės,
o nuskambėjo kaip prasigėrusio chroniaus. Taip nuskambėjo, kad net pardavėja
prunkštelėjo. Gavau bulkutę, o kavos teks palaukti.
Praeidamas sustojau prie jos.
Paklausiau.
-
Jūs ko nors laukiate?
-
Ne. – Ir nusuko žvilgsnį atgal į sieną
-
,- jau buvau anksčiau pastebėjęs ant jos rankos
žiedą, kad ir kaip naiviai nuskambėtų – paklausiau, - Tas žiedas, ant Jūsų
rankos... jis... vestuvinis... sužadėtuvių?
-
,- tarsi šyptelėjo, bet žvilgsnio atgal
neatsuko, ir pakartojo kelis kartus,- tikrai taip, tikrai taip.
-
,- daugiau kontakto nebemezgiau, teatsakiau, -
supratau, - negi reikėjo sakyti „o galbūt netikrai taip“?
Atėjo kava, o
aš visą laiką prasėdėjau bežiūrėdamas jai į nugarą. Jai išeinant planavau
akiplėšiškai pagauti jos žvilgsnį, bet taip pat norėjau apsimesti kad ji man
neberūpi ir visiškai ją ignoruoti. Tad gavosi kažkoks tarsi mixas: vogčiomis į
ją akiplėšiškais kelis kartus dėbtelėjau.
Faktas tas,
kad ne ji man neberūpėjo, o aš jai niekad nerūpėjau, nes nepajutau kad ji į
mane būtų pažiūrėjus. Tikriausiai ji dažnai gauna būtent „tokio“ dėmesio.
Nusekiau ją akimis pro langą. Įsėdo ji į apynaujį mažą raudoną „škrabalą“ ir
kaip mat išnyko.
Kartais
žmonės palieka įspūdį vien tik savo buvimu, o kartais jie būna visiškai
neįdomūs. Kartais žmonės dėl „Aistučių“ skrenda į „Norvegijas“ ir niekada
nebegrįžta į savo normalų gyvenimą, nors jie toms Aistutėms būna visiškai
neįdomūs, nes ant jų rankų puikuojasi žiedai, tik jie būna nematomi. Ačiū
Dievui aš jį pamačiau ir dar paklausiau, ir man dar patvirtino. Jėzusmarija,
koks aš laimingas žmogus.