Thursday, 9 June 2022

Viską galiu - atviras laiškas

                     Vakar dar pasidžiaugiau kad gerai sutariam, ir iš tikrųjų gerai sutariam. Man patiko, kad su tuo dviračiu nesusiėdėm ir sugebėjom toliau važiuoti, kad atėjo kažkoks kompromisas. Man patinka kad skatini mane kurti, kad stumteli kai reikia, kad kartais pristabdai kai irgi reikia. Pastaruoju metu pradėjau rašyti daugiau, tai kartais atsitraukiu ir atsitrauksiu, nepyk labai.

                      O nepasakau dažnai dalykų todėllll – nu akivaizdu kodėl, todėl kad rašau dabar šį laišką. Man kartais sunku juos taip imti ir pasakyti. Iš to ir gimė galbūt ta mano kūrybinė pakraipa. Kad nelengva tiesiogiai, tai reikia netiesiogiai ir kažkaip kitaip, įdomiau (nes jau net netiesiogiai kai sakai – rašai, statai spektaklius, pieši – automatiškai gaunasi įdomiai).

                      Laukiu labai kelionės, ir visai nesvarbu kaip mes keliausim, ir nesvarbu kokia Tavo kuprinė bus, svarbu kad bus kelionė.

                      Aj, kartais pasakai, kad gyvenu „kitaip“, bet tai taip ir yra. Ir stumi į teatrą, bet nežinau ar suvoki kad manęs nematytum kokia pusę, o gal ir ilgiau metų. Su rašymu man yra kitaip. Ir labai džiaugiuosi kad jis grįžo, ir grįžta pojūčiai, pajautimai ir kūrybiškumas. Nežinau ar taip dėl tos pagaliau atėjusios trumpos vasaros, ar dėl poteatrinio laiko.

                      Viskas, mintys trupa, nes sėdžiu pensininkų kavinėje, ir jie visi garsiai šneka, ir šlamščia dešimtimis bulkučių. Šalia sėdi kokia 200 kg 20 metė, o priekyje dvi vienuolės pabėrė krūvą eurocentų, skamba kažkokia užsikirtusi muzika ir čia žiauriai tvanku. Įdomu, ar jos mato mano aurą, nes labai žiūri į mane, ar numato mano ateitį, praeitį? Pasižiūrėjus pro langą dar vienas „pensas“ plauna savo opelio stiklą. Stovėjimo aikštelėje. Muzika vėl užsikirto. Atėjo dvi panos su dredais, ir ačiū Tau, tiksliau, ačiū tam „koltūnui“ – man jie jau nebepatinka. Ta 200 kg 20 metė db. parūkė, ir pagaliau užsismaukė maikoną ant šiknos, nes jau praskiepas matėsi, įsėdo į „Boltą“ ir išvažiavo. Ir supratau, kodėl aš taip dažnai jausdavausi vienišas.

                      Nes, bl, sėdėdavau urve. Ir jei jau tokia 200 kg jauna pana gali sau varinėti po miestą su boltais ir nepridengtu šiknos praskiepu, tai kodėl aš negaliu. Viską galiu.

Share: