Dažniausiai pro besiblaškančius šunis ant kelio tiesiog pravažiuoju, bet šitas buvo kažkuo ypatingas. Beje, pro jį iš pradžių taip pat pravažiavau. Šalia stovėjo sustojęs baltas furgoniukas, išlipę žmonės, tarsi kalbino seną nutukusį „vilką“ „lipti“ pas juos, ir nesiblaškyti ant kelio. „Viskas jam bus gerai“- pamaniau ir važiavau toliau kokį kilometrą, vėl pagalvojau „O jeigu nebus?“. Tuomet artimiausiame šalutiniame keliukyje apsisukau ir su smalsumu važiavau ta kryptimi kur vyko veiksmas. „Galbūt tiems žmonėms reiks padėti įkalbinti šunį važiuoti kartu?“, „Galbūt jie neturi jam vandens, nes diena tai karšta?“, „Galbūt bijo, nes šuo tikrai didelis?“, „Galbūt...“, bet balto furgoniuko jau nebebuvo, o šuo tolumoje bėgo keliu. Jis buvo toks pavargęs, kad risnojo jau nebe tiesiai, o skersai.
Aplenkiau
ir sustojau už kelių šimtų metrų. Įjungiau avarinį, atidariau dureles, išlipau
ir laukiau. Dar pagalvojau, jog „Reikia atidaryti bagažinę jam įšokti, tačiau
ji buvo užrakinta, o raktas mašinoje“. Šuo draugiškas, sakė „labas“ iš toli,
vizgino uodegą, bet neprisileido nė artyn. Skaniukų neturėjau, net vandens
neištraukiau, „kvailys“.
Teliko
žiūrėti į jį bėgantį vis tolyn, link Prienų tilto. Nepasidaviau. Šokau į mašiną,
vėl aplenkiau, vėl sustojau, vėl iššokau, atidariau salono dureles, pritūpiau,
laukiau ir iš tolo kalbinau. Šuo sustojo, aš priėjau, paglosčiau, paraginau
lipti į mašiną, tačiau ta stora kalytė apsivertė ant nugaros ir juokiasi iš
manęs. Įsidrąsinau, ir kone vilkte nuvilkau prie auto. Ji biškį paniurzgė, bet
įlipo, daviau vandens, išlakė kone litrą. Atsisukau į ją ir nebežiniojau ką
daryti. „Išgooglinau“ visus aplinkinius globos namus, radau kas priims ir
pradėjau vežti.
Ji
uždėjo snukį man ant peties ir dairėsi pro langus. Atvykus į globos namus tiek
man, tiek jai vaizdas suspaudė širdis. Galiausiai išėjo susitarti, jog globos
namų savininkė ją per naktį palaikys pas save bute.
Butas,
vaikai, savininkės mama, dar kitas šuo. Palieku dubenėlį, vandens ir šiek tiek
maisto. Lipu laiptais žemyn ir spaudžia širdį, sėdu į mašiną, užsikuriu,
važiuoju, sustoju, vėl bandau važiuoti, vėl sustoju, apima žvėriškas jausmas
grįžti pas ją ir pasiimti. Skambinu draugei, ką daryti. Ji atkalbinėja. Numetu
ragelį, vėl pavažiuoju, vėl sustoju. Vos neverkiu. Apsiraminu. Vis dėlto, esu
susitaręs, kad rytoj iš ryto atvyksiu ir ją pavedžiosiu.
Naktį
aišku, neužmiegu, prabundu anksti. Dar vykdau remontus, nuvarau pas
darbininkus, padedu sutąsyti baldus. Ir išvažiuoju pas tą gyvūną. Kelyje
tvirtai apsisprendžiu ją pasiimti. Dar pasigraužiu kad nakčiai ją palikau, ir
tikiuosi rasti sveiką gyvą. Prie globos namų skambinu jų savininkei. Ji dar
namuose. Nuvažiuoju. Ten šunė. Mane prisimena. Ją vedžioju. Ji įsidrąsina,
pasidaro visus „reikalus“, nueinam iki tvenkinio, išsimaudo. Ir tuo metu
paskambina telefonu ir praneša: “savininkai atsirado“. Iš vienos pusės
palengvėja, iš kitos, akimirksniu suprantu, kad teks su ja atsisveikinti.
Nueinam
į sutartą vietą. Laukiam. Tos 15
min. labai prailgsta. Pagaliau atvažiuoja. Moteris su maža dukrele. Šuo
iš karto atpažįsta, lekia prie jų, vos sugebu suvaldyti. Čia tikrai
šeimininkai. Visi vos neapsiverkiam. Ateina globos namų atstovė, surašyti
kažkokio akto.
Pakankamai
didelis chaosas, visi šneka, glosto tą gyvūną, o Mėta žiūri į mane. Tas
žvilgsnis galbūt tiesiog žvilgsnis, bet man jis reiškia tą patį: padėką ir mūsų
trumpos draugystės pabaigos liūdesį. Suprantu kad laikas atsisveikinti. Su
visais „atsibučiuoju“ sėdu į savo seną „Saab“, išvažiuoju, bet vėl važiuoti negaliu.
Sustoju prie seno apleisto vandens malūno. Pavaikštau pakrante, pasėdžiu
krantinėje. „Viskas baigėsi gerai“. Per pusę paros prasirito tiek emocijų, kiek
kiti patiria per metus. Dabar suprantu kodėl kiti nestoja prie pasimetusių
šunų, nes yra supisti savanaudžiai, koks buvau aš, toks ir likau, nes liūdžiu
dėl geriausio galėjusio nutikti varianto tam šuniui, bet ne man.
Dabar, kai jau rašau, viskas
atrodo kaip smagus nutikęs nuotykis, tačiau tada tai buvo taip tikra, ir tokia
didelė atsakomybė už tą išgelbėtą gyvūną, ir beveik momentinis apsisprendimas jį
laikyti iki jo gyvenimo galo. Ir dariau tai puikiai suprasdamas atsakomybę ką
tai reikš, juo labiau kad dabar turiu šunį ir katę, aplinkinių ir artimųjų
reakciją, net savo augintinių, juk ji gali būti nenuspėjama, apsigyvenus dar
vienam gyvūnui nedideliame bute mikrorajone.
Skaitant
galbūt sunku suprasti „Ai, kas čia, juk pilna globos namų ir pilna tokių
gyvūnų“, „Ai, kas čia, geriau jau vaiką iš globos namų pasiimk“, „Ai, kas čia,
prisirištum prie bet kurio“. Bet ne. Visa situacija, vakaras. Kelias, judėjimas,
eismas. Ir pasitikėjimas, įlipimas į visiško nepažįstamo vyro automobilį
(kuriame tikriausiai juntamas kito gyvūno kvapas). Visiškas pasitikėjimas.
Tokio sutvėrimo tiesiog negali nepriglausti visam gyvenimui (na, kad jis jam
būtų ilgesnis – tektų užsiimti rimta dietos programa svoriui numesti :D).
Sustokit
prie pasimetusio gyvūno, negaliu pasakyti kas nutiks, gali nutikti bet kas. Ir
čia nutiko visiškas stebuklas, jog atsirado šeimininkai. Tik tas stebuklas
nutiko ne man, o tam šuniui. O aš... o aš pabuvau kažkoks stebuklo tarpininkas,
o tarpininku būti taip pat nėra lengva.