Buvau dvejuose dideliuose miestuose, ir jie taip pat nuvylė, iš gerosios pusės. Mačiau žiurkę, bet net ji ten atrodė kaip nedidelė voveraitė ir puikiai „įsipaišė“ į vietos gyvenimą. Mačiau žmonių, kurie galimai buvo čigonų tautybės, kokius 5, bet ir šie nuvylė, žinoma, iš gerosios pusės.
O
kas nuvylė iš blogosios pusės – tuojau papasakosiu. Kelionė ėjo jau į pabaigą,
reikėjo grįžti į antrą pagal dydį Rumunijos miestą nuo pajūrio. Taip nesinorėjo
atsitraukti nuo tos šiltos, banguojančios jūros, nesinorėjo palikti kuklaus
butuko, kuriame dušas ir tualetas buvo sumaniai įrengti balkone, taip sutaupant
nemažai vietos. Nesinorėjo, bet ką padarysi, reikia. Na, reikia tai reikia –
reikėjo susiruošti, palikti tuos apartamentus. Palikom, vykom iki Cluj Napoc‘
os, kurioje turėjome praleisti paskutinę 1, 5 paros.
“Booking’ as” išmetė
kuklius apartamentus, šiek tiek toliau nuo miesto centro. Nuotraukose viskas
atrodė puikiai, kaina taip pat, pusryčiai įskaičiuoti, ko daugiau reikia
kelionės „damušimui“. Atsidūrus mieste ir įsėdus į taksi, paaiškėjo kad
viešbutis labai toli nuo centro, taip pat, kad labai arti traukinių ir tramvajų
bėgių. Temo, buvom pavargę, norėjosi tiesiog griūti, pamiegoti, atsikelti ir
praleisti paskutinę dieną šalyje, į kurią tikriausiai jau niekada nebegrįšim.
Registratūra
nebeatrodė tokia puiki, kokia buvo pavaizduota nuotraukose, administratorė
liepė palaukti, o traukinių ir tramvajų garsai belaukiant vertė jaustis
neramiai, bet pinigai jau buvo sumokėti – nebebuvo kur trauktis. Pagaliau
gavome raktus, su aptrintais, purvinais dideliais metaliniais pakabukais. Lifto
nebuvo, užlipome į antrą aukštą, atsistojome prie durų ir nusijuokėme. Abiems
sukirbėjo tas pats jausmas – kai nusiperki brangų loterijos bilietą, ir tikiesi
laimėti, bet dažniausiai nutinka... visi puikiai žinom kaip nutinka, bet viltis
buvo. Visada ji yra, net keista.
Atsirakinome
– pirmas darbas – pažiūrėti į kur žiūri langai. Buvome pripratę kad jie žiūri
kone į pajūrį. Net atšokome nuo lango. Apačioje buvo stovėjimo aikštelė, o
priešais langą, už kokių 50 –
100 metrų stovėjo didžiulė siena. Tai
tikriausiai buvo kažkoks statinys iš raudonų plytų, bet nesimatė nei langų nei
durų jame – tiesiog siena. Nuo kurios, iš nežinia kurios pusės nuolat atsimušinėdavo
tramvajų ir traukinių garsai. Na, nieko, užtraukėme, bet duše vanduo kemšasi,
bet kaip nors.
Kambarys
tarsi senas, bet tuo pačiu ir atnaujintas retro stiliumi, kurį sudaro kažkokio
plastiko kompozito baldai, kilimai taip pat nauji, bet atrodo kaip nutrinti
seni ir t.t. Niekas nebuvo jauku, visiškai niekas. Ir tas nejaukumas toje
mažoje erdvėje iš lėto pradėjo mus spausti. Tas diskomforto lygis dar buvo
pakenčiamas, nes nuovargio lygis daug didesnis.
Jaučiau
kad tame kambaryje kažkas gyvena, ir ne, ne kitas žmogus, ir ne, ne gyvūnas.
Tas padaras buvo toks įdomus, kad jo energija, o taip pat ir jis pats su ja
keliaudavo per kambarį tik garsais. Sušvilpia traukinio švilpukas – jauti, kad
jis persikėlė į kitą kampą, suklega kiti viešbučio svečiai, sutrinksi durimis,
susibaladoja – jauti, kad jis sėdi jau šalia Tavęs, įsijungi TV ant didesnio
garso – tada tarsi visai atsipalaiduoja ir ramiai sau vaikšto po visą kambarį.
Norėjau
miego, bet jis neatstojo, norėjo bendrauti, keista, tikėjausi iš jo bent jau
anglų, blogiausiu atveju, rumunų kalbos, jis nešnekėjo nei viena kalba. Buvo
stiprus ir bendravo tik vaizdiniais ir vizijomis. Ne pirmos kokybės, net ne
antros, bet išradingais vaizdais, jausmas toks, tarsi jaunas režisierius, be
didelio finansavimo ir brangios įrangos bando parodyti išradingą „mainstream‘
inį“ vaizdo klipuką.
Jei
jis bent jau kažkuria kalba būtų šnekėjęs, galbūt ir kas nors būtų išėję,
kontaktas, dialogas, ar jo monologas, bet vaizdiniai... Jie buvo per keisti ir
per prastos kokybės, kad juos norėčiau stebėti, be to, tame jautėsi kažkoks
suktumas, tarsi jaukas. Jaučiau – jei jau pasiduosiu ir įsitrauksiu, jis bet
kada galės mane išgąsdinti, įbauginti, vėl sudominti, suvilioti, atstumti. To
nenorėjau, nesijautė tikrumo ir atvirumo iš jo kalbos. Kūnas atsisakė, smegenys
taip pat, neužilgo „smigau“ į miegą. Va čia jis ir mane „pagavo“.
Tai
darė jis gudriai, galbūt ne pirmą kartą taip elgdavosi su svečiais ir, tikriausiai,
nesvečiais. Sapnas sumanus buvo tuo, kad jame atsibudau toje pačioje lovoje,
toje pačioje vietoje, tame pačiame viešbutyje, tuo pačiu laiku! Veiksmas vyko už durų. Tarsi kažkas
atėjo aplankyti, beldžiasi. Pradariau duris ir išėjau. Laiptinėje buvo linksma
kompanija su apypilniu degtinės buteliu. Visi atsipalaidavę, įsismaginę, vis
žvilgčioja į mano kambarį. Man buvo suteiktas pasirinkimas: eiti su jais
linksmintis, ar...
Ir
pro atviras duris pasigirdo švelnus el. gitaros skambėjimas. Prisiminiau jį,
jis man asociavosi su tyru blogiu. Matėsi, kad kažkas sėdi ant lovos, nedidelis
siluetas, su nedidele gitara. Kaip dažnai sapnuose būna, kūnu likau su „linksmaisiais“
viešbučio svečiais, o dėmesys, siela, interesas nupleveno pro duris link
muzikos, kuo labiau artėjau link jo, tuo ji labiau garsėjo (nors atstumas
tebuvo 5 metrai), tuo
baimės buvo daugiau, ir tuo ji man rodėsi grėsmingesnė, kenkianti.
Dabar,
kai rašau šias eilutes, man ima atrodyti, kad jis nieko blogo nenorėjo, tik
pabendrauti, o vienintelė jo bendravimo priemonė – vaizdai. Kad jis keistas,
atšiaurus, nežinia kiek jam metų ir kiek laiko jis gyvena šiame viešbutyje su vaizdu
į sieną ir kiti dalykai – viskas buvo aišku. Nežinia ką aš ar jūs išdarinėtume,
jei susiklostytų tokios aplinkybės ir jose užstrigtume, amžinai.
Pabudau
3:30. Dar buvo tamsu ir
supratau viena: reikia nešdintis iš čia, ir kuo greičiau. Bet kur? Taip bet
kur, bet bent kažkur, o ne į gatvę. Apgraibomis sugraibiau telefoną, Naiviai,
dar net neišsiblaivęs iš miegų ir sapno, puoliau ieškoti kur mes galėtume
parnakvoti. Smelkėsi mintys, kad viskas, dabar tai jau jis keliaus su mumis,
sės į lėktuvą, grįš į Lietuvą ir taip kartu mes nugyvensim ilgai ir laimingai.
Tik niekaip nepavyko rasti viešbučio. 3:30 matomai visiems per vėlu ir niekas jau neberegistravo.
Pasijautėme kaip įkalinti. Jis mūsų neišleidžia!
Draugė
visą tą laiką, kol aš klejojau sapne, nemiegojo. Gal tai man padėjo, o gal ir
ne nepražūti jo pasaulyje. Dar nesuradęs viešbučio, ką tik atsikėlęs, užklojau
pledu didžiulį veidrodį, kuris kabėjo prieš pat mūsų lovą, ir taip pat buvo
įrėmintas kažkokiame pseudo retro pigiame plastike (galbūt todėl ta būtybė buvo
tokia nelaiminga – kad kambarys neskoningai ir prastai atnaujintas?). Ji
pradėjo lankstyti drabužius ir krauti į lagaminus. Bet... teko sustoti, nes
eiti tai neturime kur. O aš jį jaučiau. Tarsi laukė, stebėjo, kaip elgsimės, ką
darysime toliau, nes buvome spąstuose.
Aš
nebeužmigau. Draugė užmigo. Jaučiau, kad jis ir vėl nori su manimi „pabendrauti“,
vėl bando siųsti vaizdinius, vėl miegas ėmė, tik šį kartą jau nebepasidaviau,
beprasmiškai „scrollinau“, kimšau informaciją, kurios tikrai niekam niekada
neprireiks, galvojau apie atsitiktinius „instagramerių“ ir „facebookerių“ „poustus“.
Laikas slinko lėtai, bet jis slinko, kol pagaliau, virš tos sienos, per
užuolaidų kampą, pradėjo brėkšti. Padaro bendravimas per kelias minutes
susilpo, ir galiausiai baigėsi. Kone staiga. Palengvėjo, buvau pavargęs ir
norėjau miego, bet vis tiek laikiausi, o maža kas? Galbūt ir dieninių padarų
čia yra.
Pusryčių
viešbutyje nevalgėm. Dar buvo užsakyta viena naktis, bet ją tiesiog
padovanojome viešbučiui. Administratorės jokių klausimų neturėjo, kodėl mes
išsiregistruojame viena para anksčiau, tik peržiūrėjo apdriskusiame sąsiuvinyje
registracijos duomenis ir pastvėrė raktus. Galbūt tai normali praktika šiame
viešbutyje, kad žmonės ilgiau nei 1 naktis neišbūna. Saulė kepino jau nuo pat ryto. Aišku, tame
rajone, belaukiant taksi, prisikniso visiškai girtas benamis, kurį taip ir
palikome rymoti prie viešbučio.
Sėdom
į taksi. Pasiekėm centrą, išlipom, įkvėpėm oro. Viskas atrodė kitaip. Slogutis
dar kankino, bet kelios mimozos viską nunešė tik kaip gražų prisiminimą, kurį
dabar galiu papasakoti jums.