Atvarau apsipirkti. Nors gyvenu bomžų, prostitučių, ex kalinių rajone (kuris, beje, yra ne taip jau toli nuo centro), šalia yra nemažas prekybos centras, tiksliau jų yra bent 3 – 4, bet išsirenku ir nuvarau į patį „brangiausią“.
Oras
baisus, toks jausmas, jog esu maiše, kuris įmestas į šaltą vandenį ir pamažėle
skęsta. Aikštelėje randu vietą, o variklio net negesinu, nes per daug šlapia ir
drėgna, kad grįžti į atšalusią sėdynę. Galimybių pasų niekas jau nebetikrina.
Įeinu laisvai. Stiprios šviesos, šiluma ir ryškūs, aiškūs veidai šiek tiek
suglumina. Tarsi iš košmaro būčiau atsidūręs visai realiame pasaulyje. Užsukau
čia dėl alkoholio parduotuvės, kurioje dažniausiai būna pigesnio viskio. Tuo
pačiu nusprendžiu nueiti į maisto prekių skyrių – vakare planuoju gamintis jautienos
troškinį.
Slankioju
tarp lentynų, mintyse svarstau ko man reikia ir ko ne. Žinai, kai atvarai į
didelę pardę, galiausiai pradeda reikėti tiek dalykų, kad anksčiau nė nebūtum
pagalvojęs apie juos. Mintyse galvoju: „šlamštas, šlamštas, perteklius, negi
žmonės viską išperka, viską naudoja, va, koks šūdas, negi jo kam nors reikia,
reikėjo, ar kada nors prireiks, wa, kitas, koks brangus“. Taip galvojant – pats
į krepšelį deduosi tai, ko man visai nereikia (o mintyse dėkoju sau: „Gerai kad
su krepšiu, o ne vežimu, neprisikrausiu to, ko negalėsiu panešti). Ir.... mano
akys, akies krašteliu užmato vieną, o paskui kitą. Iš veidų, atrodytų, kad be
jokio lašo intelekto, paprastai tokie būna neramūs, bet šiti ramūs. Vienas
šneka vaizdo pokalbiu telefonu, kadangi esu arti – užmetu akį į ekraną – toks
vaizdas, kad šis benkartas šnekėtų su savimi. O gal ten jo brolis dvynys.
Kartais
jo balso tonas pakyla: „Sudaužė ji tą mašiną, sudaužė, nebevarysiu į chatą,
varysiu žiūrėt, kas ten nutiko, nu, dawai“. Antrasis šiek tiek vyresnis. Abu
apsirengę brangiais drabužiais, bet labai nuobodžiai – juodi (kaip ir 90 proc.
parduotuvės lankytojų). Jaunesnio veidas naglesnis, vyresnio gal ne taip
naglumas matosi, nes jis kokias tris dienas nesiskutęs. Pirmajam vėl
paskambina, matyt, jo draugė, kuri ir sudaužė mašiną: „Ką, nx, ką Tu pasakei?
Taigi sakiau, kad apsidraustum, taigi babkių daviau...“ Ir t.t. ir panašiai.
Pokalbio metu jis buvo prie apelsinų, ir, iš susinervinimo pradeda juos traiškyti.
Paima vieną, laisva ranka, išrausta, ir iš visų jėgų suspaudžia. Dalis sulčių
bėga tiesiai ant sveikųjų apelsinų, o dalis susigeria į jo brangiosios, dar
braškančios striukės rankovę. Tada jis meta išspaudą kur papuola ir ima kitą
apelsiną ir taip pat spaudžia.
Man
norisi prieiti ir jam pasakyti: „Būtum puikus sulčių spaudėjas. Net aparato
nereiktų, o reginys taip pat pranoksta daugelį aparatų“, tačiau susilaikau. Jis
per daug susinervinęs, per daug atgrasaus veido, ir jau tikrai per gerai, ir
greitai spaudžia tuos apelsinus. Atsitraukiu keletą žingsnių, vis dar jį
stebėdamas, o jo draugelis, kaip niekur nieko, matau, renkasi ananasą. Ananasą!!! Žiūrinėja juos, kilnoja,
net gi uosto. Jis neturi jo kur įsidėti, todėl dedasi po pažastimi, po kita –
šampūno buteliukas. Jis nesitraukia. Juos skiria gal keli metrai. Toks vaizdas
kad ir tam ir tam viskas vienodai. Laukiu kol pasirodys apsauga.
Staiga
prisimenu, jog šioje parduotuvėje tedirba vienas, jau seniai pensijinį amžių
perkopęs apsaugininkas. Jau mintyse pradedu piešti paveikslus, kaip, jam
priėjus, ir iš jo išspaustų visas sultis – kaip ir tiems apelsinams. Išspaudų
daugėjant, o sultims jau pradėjus skverbtis pro visas dėžes ant grindų –
galiausiai nusprendžiu paėjėti toliau, pasirinkti prekių, nes situacija čia jau
darosi per daug „įšilusi“. Greitai
įsimetu jautienos faršo. Sau, šuniui, pomidorų, pupelių, sulčių.
-
Kodėl aš skubu?
-
Ogi todėl, kad nesusidurčiau su tais debilais
prie kasų. Kad jie nesitrintų į mane savo naujais, permirkusiais apelsinų
sultyse, paltais. Kad negirdėčiau apie ką jie šneka.
Nuskubėjus prie kasų – žinoma,
eilės. Gal po 10 žmonių,
prie kiekvienos kasos, o dirbančių pardavėjų – 2. Ateina trečia – atidaro trečią kasą.
Žmonės pasiskirsto, ir... už manęs atsistoja jie. Ramūs, kaip ir prieš apelsinų
spaudimą. Nuo to vieno trenkia apelsinais. Žiūriu aš į juos ir galvoju: „Kažkas
čia ne taip, kažkas ne taip“. Aišku, jie šneka:
-
Tai ką savaitgaly?
-
Nzn. BBz.
-
Mes tai į Palangą planuojam važiuoti, kažkur
prasiblaškyti (tuo momentu pakeliu akis, pasižiūriu įdėmiau į jų veidus ir
kažkur pasamonėje sukirba mintis „Bl, tikrai jie šnioja kažką“.
-
Ane?
-
Nu.
-
Supratau.
-
O jei ne...
-
Nu, tai ką tada.
-
Tai gal pas mus tada, svečių pasikviesim,
vakarėlis.
-
Che che
-
Che che
Susidedu
prekes, susimoku. Ir pardavėja sako: „Be kaukių parduotuvėje negalima“. Ir tik
tada aš suprantu, kad jie visą tą laiką buvo be kaukių. Vyresnysis dar kažką
bando atsimušti:
-
Mane alergizuoja, pykina, aš čiaudžiu, kosiu.
Bet abu
pradeda ieškotis kaukių. Paskutinį kartą pasižiūriu aš į juos. Nuskenuoju
veidus, aprangą, mintyse pagalvoju „kuo jie verčiasi, ką veikia per dienas,
kaip, su kuo gyvena, ar skaito ką nors? Neee, nieko jie neskaito.“
Apsidžiaugiu, kad, tikiuosi, paskutinį kartą juos matau ir nueinu į alkoholio
parduotuvę.
Ten
randu pigaus likerio, viskio dar turiu, tad nusprendžiu nebepirkti. Prisikraunu
pigių lietuviškų vynų ir paimu dar vieną nežinomos kilmės džiovintų vynuogių
vyną. Pardavėjas – spuoguotas ilgšis, kažką pajuokauja apie žmones, geriančius
vytintų vynuogių vynus. Vis tikiuosi, kad tie 2 personažai užsuks ir čia, nusiims
kaukes ir sukels chaoso, pasiims degtinės ir pradės ją gerti čia vietoje,
bet... ramu. „Joooo, šnioja, tolka tak“. Net pasigendu jų, žvilgčioju pro
duris, kol pardavėjas skaičiuoja ir nuiminėja magnetinę apsaugą nuo pigaus
likerio. Viską susigrūdu į tą patį, jau beveik plyštantį krepšį. Pasiimu jį už
dugno ir pėdinu link durų. Pamatau apsaugininką, nusišypsau, jis irgi man
nusišypso, tik nežino, kad aš galvoju kaip jį išspaudžia kaip apelsinų sultis.
Lauke
– vis dar tas pats košmaras, tamsu, lyja su stipriu vėju. Pagalvoju, „kaip
gerai kad palikau įjungtą variklį“. Tik išėjus, prie durų, stovi gal 5 prabangųs, apynaujai SUV. 5!!! Ir ne bet kokie, o ten „AMG“,
„Brabus“, „M sport“, apklijuoti matinėmis plėvelėmis (aišku, pilkomis arba
juodomis, pas mus čia niekam nepatinka išsiskirti, galbūt, kad beveik visi
vengiam mokėti mokesčius, ar varom kontrabandą ar dar ką šniojam). Jų varikliai
mažiausiai po 5 – 6 litrus.
Vis dar tikiuosi pamatyti sėdinti kažkuriame iš tų džipų savo „draugelius“. Bet
nematau. Nueinu prie savo seno, “tik”3
litrų „paprasto“ „Merso“. Numetu maišą ant galinės sėdynės ir pasakau
„blet“, variklį tai palikau įjungtą, bet pečiuko pūtimas taip ir liko
išjungtas.
Lyja,
tamsu, šalta ir šlapia. Aš sėdžiu aikštelėje, plieskiant šlykščioms dienos
šviesos lempoms virš mano galvos šaltame automobilyje ir galvoju apie tuos du
personažus: visai prie jų prisirišau. Įmušu D ir raunu skersas iš aikštelės.
Vienatvė
užplūsta mane. Bake dar yra degalų, nors nelemtas „trilitris“ juos siurbia kaip
sultis gražuolė gražią vasaros dieną. „Bet jis nei gražus, nei dabar yra karšta
vasaros diena“. Nusprendžiu prasukti kelis ratukus, paskui dar kelis, ratukai
didėja. Vis pagalvoju, gal reiktų dar pabūti tarp žmonių, nueiti kur,
pavalgyti. Bet mašina tarsi pati mane neša vis toliau nuo centro, vis labiau į
periferinius kelius ir keliukus. Pasileidžiu muzikos. „Harman Kardon“, -
pagalvoju, „ ne tokia jau čia ir prabanga, ir skamba lėkštokai“. Parūkyčiau, „Parliament“, arba el. cig., bet
nuo „Parliament“ prasmirstų salonas, ir apskritai, aš juk nerūkau, kokią čia
nesąmonę dabar galvoju.
Gerai,
laikas sukt namo, vedžioti šunį, šaldyti likerį, daryti valgyt ir kiurksoti
prie tv, arba beprasmiškai žiūrėti pro langą. Į tamsą ir lietų ir galvoti...