Sėdint
ant aukščiausios kalvos atėjo supratimas: „Tikriausiai tai jau TAI“. Aplinkui –
tik geltona mirtis, daugiau nieko, niekas jam nei antkapio neiškals, nei
deramai palaidos. Tad įsispraudė į viršūnės smėlį kiek galėjo, ir laukė.
Žinoma, kad buvo baisu, žinoma, kad buvo daug minčių, juo labiau, kai viltis
dar jo nebuvo apleidusi, tačiau tai buvo sąmoningas sprendimas, pasirinkimas,
kaip žmonės pasirenka pusryčiams gerti jogurtą ar valgyti kiaušinienę su
šonine.
Jo
galą su trintuku baigė užpustyti smėlis, liemenį taip pat dengė storas smėlio
sluoksnis. Dar po kurio laiko, jau sunkiai galėjo pajudėti. Jautė kaip grimzta
jo visas kūnas ir esybė žemyn. Iš pradžių manė, jog tai tik vėjo pustomo smėlio
sukeliami pojūčiai, kad taip jaučiasi žmonės, prarandantys viltį, tačiau tas
fiziškas jausmas buvo toks stiprus, jog jis net pasitikrino kur yra jo trintuko
galas, pasimuistė, ir iš tikrųjų pradėjo jausti kaip visas kūnas iš lėto smunka
žemyn, leidžiasi. Tarsi kokia pelkė, tarsi lakusis smėlis, tik ant kopos
viršūnės... neįtikėtina. Jį apėmė panika, o panikuojant pradėjo dar labiau
muistytis, o labiau muistantis pradėjo dar labiau smigti žemyn.
Pagaliau
suprato, jog vienintelis dalykas, kurį tegali padaryti – tai kvėpuoti.
Galiausiai įkvėpti oro ir nekvėpuoti. Kai tai padarė – jį apgaubė tamsa –
galiausiai smėlis įtraukė ir galvą. Baisiausia buvo tai, jog jis nežinojo kiek
laiko ta tamsa tęsis, ar jis galiausiai nepritrūks oro, neįkvėps smėlio ir juo
nepasprings? Ot būtų mirtis, ne iš bado, ne iš dehidratacijos, ne smurtinė, net
ne prigėrimas vandeniu (jo, jo, dykumoje), o užspringimas smėliu.
Atrodė,
jog neištvers, galiausiai turės prakvėpuoti. Ir taip tamsios sąmonės likučiai
jau pradėjo dinginėti, kol savo trintuko galu pajuto smėlio pralaisvėjimą –
tarsi erdvę, atsirandančią tiesiai po juo. Vėliau joje atsidūrė jo liemuo, kol
galiausiai ir galva. Kvėptelėjo didelį oro gurkšnį, paskui dar vieną. Taip kvėpčiojant
jis tarsi slydo, tarsi krito kažkokiu lataku. Jausmas buvo toks, lyg slysta
vandens atrakcionų kalneliais, tik vietoj vandens tebuvo smėlis. Nelabai ir
svarbu buvo kur ir kaip jis keliavo. Svarbiausia buvo jog jis kvėpavo. Galėjo
laisvai kvėpuoti. Žinoma, oras nebuvo pats švariausias ir gaiviausias, bet tai
tikrai nerūpėjo. Svarbu kad jo buvo. Čia kaip ir su maistu, svarbu, kad žmonės
turi ką valgyti, o jau kai jie turi – tada prasideda išrankumai.
Jį
vis dar gaubė tamsa, ir atrodė, kad tas „atrakcionas niekada nesibaigs“.
Kvėpuoti jis galėjo, net atgavo didžiąją dalį sąmonės. Tik dabar apėmė nauja
baimė, baimė, jog atsitrenks kur nors į sieną, atrakcionas baigsis, ir jį
tiesiog švystels į bedugnę po dykuma. Pats to nesuvokdamas pradėjo jausti, jog
lėteja. Matyt, vamzdis jau nebesileido taip staigiai, o tiesėjo, galbūt net
kilo į viršų, kol galiausiai jo kūnas nustojo judėti. Jis tiesiog sustojo
šliuožęs.
Aplink
aklina tamsa. Sunku ką įžiūrėti. Apsičiupinėjus paaiškėjo, kad jis vis dar vamzdyje. Logiškai jis pats suprato, jog yra
galimybė suklysi. Jog jis gali pasukti ne į tą pusę ir kils atgal į dykumą,
kurioje tikrai nieko nėra ir laukia nenumaldoma mirtis. Čia bent jau kažkas
buvo, ne, buvo viltis kad kažkas bus. Pasklaidė smėlį ir suprato, jog ta pusė,
kurioje jis sujauktas – yra buvusioji, iš ten jis atėjo, o lygi, šviežia – yra
ateitis, ir nusprendė keberiotis per šviežią, glotnų smėlį.
Jis
girgždėjo jam po jo kūnu, ir vis dėlto, neapėmė jo jausmas, kad šis smėlis
kitoks. Jis stipriai skiriasi nuo to, viršuje. Ir ne tik šiluma (šis buvo daug
vėsesnis), jis buvo kažkoks kitoks, ar tai konsistencija, ar tai birumas, ar tai
klampumas, ar tas pats kvapas, o gal spalva, nors spalvos neįmanoma užčiuopti,
galbūt įmanoma pajusti.
Pro
tuos girgždėjimus pradėjo girdėtis pašaliniai garsai. Iš pradžių jis manė jog
tai – aidas tame vamzdyje. Vis sustodavo, pasiklausydavo – taip, aidas. Tik
kažko tai skambėdavo dirbtinai. O jei tai ne aidas. O jei tas, kas ten toli
taip pat slenka link jo ir taip pat sustoja pasiklausyti? O kas jei ten
nedraugiškas padaras, gyvūnas, žmogus? Gal čia pano labirintas, tik jame
šmėkščioja kokia gigantiška žiurkė, nuolat ryjanti iš dykumos įkrentančius
prašalaičius? Žiurkės dievybė? Gal jis paaukotas?