Pencil life V

Na, bet niekas nieko nežino. Todėl tenka slinktis pirmyn. Jei vamzdžių sistema neuždara – jam yra progos papulti bent kažkur. Na, o jei uždara... Bet reikia išsiaiškinti. Aidas vis artėjo. Taigi, arba tai buvo aklina siena, ar tikrai į jį kažkas judėjo panašiu greičiu, maniera ir toks pats (-i) baikštus (i) kaip jisai.

                Šiugždesys artėjo, sustojus – jis irgi nutildavo. Visas garsas tik stiprėjo, kol galiausiai pasidarė toks nepakenčiamas, jog net ausis pradėjo rėžti. Ir vis dėlto – ten nieko nebuvo. Tebebuvo staigus vamzdžio posūkis, kuris ir kėlė garsų atspindžius. Jėgos seko, bet galbūt geriau numirti kažkokiam tai požemyje, nei bekraštėje dykumoje. Čia buvo apribotos galimybės, negalėjai rinktis krypčių (tegalėjai vamzdžiu slinkti arba į vieną pusę, arba į kitą). Vamzdis vedė. Turėjo kažkur nuvesti, antraip, kam jis čia toks suprojektuotas? Apskritai... Ar tai tik ne senas naftos vamzdis? Bet jei ir taip – vis tiek jis turėtų nuvesti kažkur.

                Ta viltis, kuri buvo atsiradusi vos tik patekus čia – iš lėto nyko. Praėjo galbūt valanda, gal ilgiau, tačiau jokių ženklų, kad kas keistųsi – nebuvo. Tiesiog jis vienas, vėsiame tunelyje, po dykuma, kuriame nėra nei šviesos, nei vandens, nei šviežio oro. Galiausiai jis atsigulė, ir pasivartė tame vėsiame smėlyje. Kūnas prie jo jau priprato. Ir tai atsitiko...

                Tolumoje pasigirdo garsas, garsas kuris nereiškė nieko gera, reiškė tik viena – kad šis vamzdis – tunelis yra naudojamas. Su garsu jį pasiekė ir oro pliūpsnis. Oras sklido būtent į tą pusę, į kurią jis ėjo. Apėmė šioks toks džiugesys. Reiškia – pasirinko teisingai. Tiek vėjas, tiek šniokštimas stiprėjo.

                Pieštukas atsipalaidavo, puikiai suprato, jog įsitempus jį lengvai gali perlaužti pusiau, sužaloti. Jis laukė. Laukė pats nežinojo ko, bet tik ne to paties smėlio. Manė, jog jį užlies nafta, vanduo, dujos ar dar kokia medžiaga, bet tik ne smėlis. Jo srovė buvo nestipri, tačiau ji nešė, nešė tvirtai ir tolygiai stiprėjo. Galiausiai jis prarado sąmonę. Jam jau buvo nebesvarbu. Nebesvarbu kas nutiks. Tiesiog susitaikė su tuo. Lengviau buvo susitaikyti todėl, kad kažkas vyko, kažkur judėjo, kažkokia jėga jį nešė. Jam nebereikėjo dėti jokių pastangų, todėl ir nugrimzdo.

                Sąmonės kaip nebuvę. Jį žadino ryški šviesa, švara, žmonių šūksniai ir konvejerių judėjimas. Tiksliau – jis pats pasijautė važiuojantis konvejeriu, horizontaliu eskalatoriumi. Pasimuistė, tačiau jautėsi suvaržytas. Taip, jis buvo tvirtai pritvirtintas, kad jokiu būdu nenuslystų ir nenusiridentų. Fone net grojo kažkokia niekuo neišsiskirianti melodija. Tik jis vis dar nesuprato, kokiomis aplinkybėmis jis čia atsidūrė.

                Jam taip lėtai judant, tiksliau nešant pagrindui, šalia priėjo žmogus. Jis jau seniai nebuvo matęs žmogaus, tad pirmiausia apėmė džiaugsmo emocijos, tik į jas niekaip nebuvo atsakyta. Į jį tas praeivis net nekreipė dėmesio. Buvo apsivilkęs baltu chalatu, prisegta kortelė su vardu. Vienoje rankoje, tvirtai atrėmęs į dilbį, laikė rudos spalvos papkę, kitoje rankoje buvo pigus tušinukas, ir juo jis kažką žymėjosi į papkę. Vis pasižiūrėdavo į jį ir pasižymėdavo, vėl nužvelgdavo ir pasižymėdavo kažką savo papkėje. Galiausiai sustojo. Užfiksavo žvilgsnį į jį. Ir prabilo.

-          Vardas?, - pieštukas pats neprisiminė. Jam nepatiko, kad su juo nepasisveikino, nepatiko, kad jis prirakintas prie eskalatoriaus, nepatiko, kad jiekas jam nieko nepaaiškina. Niekas jam čia nepatiko. Pauzė tęsėsi ilgai. Galiausiai praeivis pakartojo savo klausimą, šį kartą šiek tiek švelniau: - Koks Tavo vardas?

-          Kad aš pats žinočiau, - burbtelėjo jis. Ir nusuko žvilgsnį.

-          Ok. Būsi... Gal kuo nors nori būti? – švelnino toną prižiūrėtojas.

-          Ne, nenoriu, noriu būti savimi, - beviltiškai atsakė.

-          Gerai, tuomet būsi... Tonis.

-          Tonis? – kodėl Tonis?

-          Gerai, tada Tomas.

-          Tomas?

-          Klausyk, čia ne čiuožykla. Tomas, supratai? – tonas buvo pagriežtintas, žvilgsnis paaštrintas, kūno pozicija patiesinta.

-          ,- jis jam nieko neatsakė. Tik konvejeris, beveik be garso judėjo į priekį. Girdėjosi kaip baltaskvernio batai čeža per baltas grindis.

-          Kaip čia atsiradai? – Tačiau Tomas tylėjo. Jam nepatiko. Niekas nepatiko, net jo naujasis vardas. Viduje mąstė, kad jis pats būtų susigalvojęs tikrai geresnį ir artimesnį vardą. Prižiūrėtojas pakartojo klausimą:- Kaip atsiradai čia, Tomai? – Jis vis tiek neatsakė. – Na, gerai, kaip nori. – Ir jis tiesiog nuėjo, dingo, dingo iš akiračio.

Sunku pasakyti kiek laiko Tomas „prasivėžino“ ant tos platformos, bet jau tikrai atsibodo. Beje, jis nebejautė nei alkio, nei troškulio. Keista. Ir jėgų turėjo daug daugiau, tačiau jų nepakako, kad būtų galima išsilaisvinti iš įtvirtinimų. Tikrai nusibodo, tikrai atrodė beprasmiška, kad jis taip važinėja, ratais. Nebebuvo net baimės, jog jam atsitiks kažkas negero.

Važinėjosi ir važinėjosi. Užmigdavo, pabusdavo, toliau važiuodavo, užmigdavo, pabusdavo, toliau traukdavo. Regis, visą amžinybę. Prižiūrėtojai keitėsi, konvejerio spalvos keitėsi, apšvietimai, kvapai, greičiai, garsai taip pat keitėsi. Atrodė, kad jis pradeda gyventi tokį gyvenimą. Nuolat ant konvejerio, nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Gaila, bet jo daugiau niekas nebekalbino, niekas nieko nesiteiravo, vardo ir pavardės nesuteikė, nieko neklausinėjo.

-          Ar toks gyvenimas? Ar jis visas toks? – nė pats nesuprato, ar šie žodžiai buvo jo, ar jie buvo jo galvoje, ar juos tarė jis? Ar kažkas kitas kalbėjo šalia? – Tai, sakai, prasmė yra važinėti eskalatoriumi, prirakintam?

-          Šiuo metu neįsivaizduoju jokios kitos išeities. – bandė diskutuoti su pačiu savimi ar su kažkuo kitu.

-          Jei nėra, tai kam tada sukurtas eskalatorius?

-          Kad atimtų prasmę? – jis sutriko ir nusivylė pačia idėja.

-          O galbūt tam, kad ją suteiktų? – balsas kategoriškai nesutiko.

-          Koks čia suteikimas, jei negaliu pajudėti?

-          Taip, bet juk Tavo mintis juda? Gali su manimi kalbėti? Gali pats su savimi kalbėti. Prie ko čia eskalatorius, prie ko čia kūnas.

-          Kaip tai prie ko? Aš juk jį turiu, o man neleidžiama net pajudėti.

-          O daug judėjai kai buvau ant rašomojo stalo? Daug judėjai kai buvai virtuvėje? Apskritai ar daug judėjai? Mes nusprendėme, kad Tau apskritai nėra būtina judėti.

-          Kas tie jūs?

-          Na, mes valdyba.

-          Kieno valdyba? Nieko nesuprantu.

-          Tau ir nereikia suprasti. Ką veiksi kai mes Tave paleisime?

-          ,- jo pirmosios mintys buvo, - sugriausiu visą šitą įrenginį“, tačiau jis jų garsiai nepasakė. Ilgokai tylėjo, tada, jau susitvardęs, ramiai pasakė, - eisiu tyrinėti pasaulio.

-          Na, jau, mes gi viską žinome. Girdime, matome. Viską. Kodėl slepi, kodėl gėdijiesi?

-          Galvoju, kad, jei pasakysiu tiesą – manęs tiesiog neišleisite...

-          ,- jį pertraukė, - o jei meluosi mes išleisime? Hm... Labai jau primityviai galvoji, kaip kokiame „holivudiniame“ scenarijuje.

-          Tai koks atsakymas? – Tomas jau pradėjo nervuotis.

-          Nėra nei teisingo nei neteisingo atsakymo – tėra Tavo tiesa, kuria Tu disponuoji. Šiuo atveju, Tu ją pamynei. Suprask tai – tai ir yra prasmė. Bent jau mums.