Pencil Life VII

Galiausiai kitoje gatvės pusėje, didžiuliame kepyklėlės lange jis pamatė visus atspindžius. Visą gatvę, visus žmones, praeivius, vaikus, merginas, gyvūnus, pravažiuojančius automobilius. Jis buvo toks skaidrus, kad atstojo kone veidrodį. Net nesimatė kas vyksta toje kepyklėlėje. Bandė tame lange įžiūrėti ir pats save. Niekaip. Taip, jis nedidelis, neišraiškingas, šiuo metu ir su nusilupusiais dažais, tačiau vis tiek. Jis stovėjo prieš tą langą. Tiesiai prieš jį. Nuo atspindžio teskyrė nedaugiau nei 20 m., gal net 10 ar 15.

Jis suprato, jog reikia pasimuistyti, pajudėti, pašokinėti – tada tam atvaizde tikrai atras save. Pradėjo visaip raičiotis, striksėti ant ir taip jau nudilusio trintuko galo. Nieko – tik žmonės žiūrėjo į jį kaip į beprotį, net vienas paklausė:

-          Ar Tau viskas gerai, vyruti?

Gal jis nematomas? Bet nesąmonė – tada ir kiti jo neturėtų matyti. Dar kartą pašoko, pasimaskatavo ir galiausiai pastebėjo... dešiniajam viršutiniam vitrinos kampe. Ar tik nebus jis... Pakeitė vietą, pabėgiojo pirmyn atgal, galiausiai įsidrąsino perkirsti gatvę, ir kuo arčiau jis ėjo – juo ryškėjo jo atvaizdas... ar ne jo.... Taip, to vaikino iš sapno. Ar taip gali būti. Priėjo prie pat stiklo. Taip – tai jis. Jaunas, 24 -26 m. jaunuolis. Gražiai nuaugęs, raumeningomis rankomis ir kojomis. Ar čia vėl kokia vizija? Ne, atrodė viskas tikra.

Prigretino veidą prie pat stiklo ir įsispoksojo į savo žydras akis. Bandė jose įžvelgti prasmę, tik be išsiplėtusių vyzdžių daugiau nieko kaip ir nesugebėjo įžiūrėti. Galiausiai žvilgsnis užkliuvo už dviejų besijuokiančių merginų kepyklėlės viduje. Jos sėdėjo čia pat, prie staliuko. Gėrė kavą ir susiriesdamos juokėsi iš jo. Matyt, turėjo tikrai kvailai atrodyti, šitaip sustojęs vidury judraus šaligatvio, trukdantis kitiems praeiviams praeiti, ramiu ir susikaupusiu žvilgsniu spoksantis pats sau į akis – „tikras Narcizas“.

Jis susidrovėjo ir jau ketino apsisukti, įsilieti į minią, beeinant pagalvoti kas čia ką tik nutiko. Kokios čia metamorfozės. Kodėl jis jaunuolis, kodėl nebepieštukas? O galbūt visuomet buvo toks jaunuolis? Gal visada lindėjo savo kambaryje, niekur neišeidavo, visų bijodavo, jausdavosi priklausomas, drovus, nedrąsus? Kaip dabar. Juk jis laisvai galėjo užeiti ir užkalbinti tas dvi krykštaujančias dvidešimt kelių metų jaunas, dailias merginas. Juk suvokė savo pranašumą ir žavesį. Tik, nieko nesiėmė, jam būtų buvę mieliau tiesiog „pabėgti“ iš situacijos, nusišalinti, pabūti vienam, su savo mintimis ir apmastymais. Jis tikrai norėjo jas užkalbinti, tik nematė jokių kelių, tada tiesiog pasuko žvilgsnį, nerangiai pastatė pėdas, dėjo žingsnį į šoną, bet dar kartą atsisuko palydėti buvusios sutuacijos.

O jis buvo šiek tiek pasikeitusi. Merginos jau nebesijuokė ir į jį nežiūrėjo. Jos žiūrėjo į prie prekystalio stovinčią pardavėją, kuri mojo jam, ir net per stiklą, gatvės triukšmą girdėjosi jam sakomas: „Užeik“.

Šiek tiek padvejojo, bedė pirštu į save. Gavus patvirtinimą dar padvejojo, tuomet, lėtu žvilgsniu pradėjo dairytis kur gi čia įėjimas. Jam vėl buvo parodyta.

Įėjus į vidų maloniai sutilindžiavo durų varpelis. Ne šaižiai, ne raiškiai, bet kažkaip dusliai, maloniai ausiai. Viduje grojo rami muzika, gatvės triukšmo beveik nesigirdėjo. Žmonių buvo taip pat ne per daugiausia. Dvi merginos prie lango tyliai šnibždėjosi, vis žvilgčiodama į jį. Mintyse jis paspėliojo, apie ką jos galėtų liežuvauti: „ Jis tikriausiai pardavėjos draugas...“, arba „Mes pritraukėme klientą...“, arba „Jis tuoj mus užkalbins, aš sakau, kad mes kritom į akį...“, arba „Koks dailus, bet ar nebus gėjus, jei negėjus, tai tikrai kažkur jo panelė“.

Tokios ir panašios mintys sukosi jo galvoje, kol stovėjo eilėje. Regis, į jį niekas daugiau nekreipė dėmesio, tik tos 2 merginos. O pardavėja susidomėjusiu žvilgsniu laikas nuo laiko žvilgčiojo į jį. Eilė, regis, slinko visą amžinybę. Jis spėjo ir žurnalą pavartyti, ir kainas apžiūrėti, ir „pick up line‘ us“ sugalvoti, net jo varpa vienu metu buvo sustangrėjus – keistas jausmas, nebuvo to patyręs. Pagaliau atslinko eilė.

Ji buvo jauna, akys spindėjo, šypsena žaidė jos lūpomis. Kurį laiką ji taip šypsodamasi ir žiurėjo į jį. Už jo nieko nebuvo. Galiausiai ji ištarė:

-          Labas.

-          Labas, - vis dar nesuprasdamas atsakė jis. Juo labiau, ji taip pat tikriausiai nelabai suprato kas gi čia vyksta.

-          Gal kavos?

-          Taip, kavos... – nutęsė jis. Ji profesionaliai, su tiksliais judesiais pradėjo ją gaminti.

-          Late?

-          Late... – nutęsė jis. Pagaliau susizgribo ir pradėjo ieškoti smulkių džinsų kišenėse.

-          ,- jam net nespėjus nieko surasti, ji ištarė, - neieškok, aš vaišinu.

-          Tikrai?

-          Tikrai.

Žmonių daugiau neprigužėjo nei vieno, - kaip užsakyta. Jis nenorėjo nei kavos, bet nenorėjo nutolti ir nuo jos. Tad taip ir liko gurkšnoti prie baro.

-          Kuo Tu vardu? – paklausė ji jo.

-          Kad ir kaip keistai nuskambėtų, bet aš – Tomas.

-          Tomas? Kodėl, - visai gražus vardas. Tu juo nepatenkintas? Aš Ana.

-          ,- jis nusišyspojo. - Ai, ilga istorija.

-          Laiko turime. Sorry, negersiu kartu su Tavimi kavos. Per visą darbo laiką tiek jos prisigeriu, kad jau ko jau ko, o kavos tikrai nenoriu. – regis, ji atsipalaidavo dar labiau. – tai papasakok ką čia veiki, regis, anksčiau Tavęs nesu mačiusi. Tiesa?

-          Na, sunku ir paaiškinti. Tiesiog svečiuojuosi tikriausiai. Hm... – jis susimąstė, žvilgsnis apsiblausė, galvojo kažką apie praeitį, apie ištakas, kaip jis čia atsirado. Net buvo šovusi jam mintis, jog šis visas miestelis netikras, fikcija, apgaulė, žaidimų laukas, jog jis čia išleistas tam, kad jį išbandytų. Tada prisiminė konvėjerį, tamsą, nežinomybę, laiptus. Ar visa tai buvo dėl šios akimirkos? Dėl akimirkos su kepyklėlės pardavėją, dėl karštos kavos skonio, dėl šurmulio, dėl kūno? O kas toliau? Ar jam ką reikėjo padaryti? Ar buvo koks viso to tikslas?

-          Ei! – šūktelėjo jinai, - ar Tau viskas gerai? Atrodai kažkoks pasimetęs. Kur nugrimzdai? Kur esi?

-          Ai, prisiminimai... – droviai atsakė jis ir siurbtelėjo kavos. Ji buvo tikrai gera. Tokia kaip ir įsivaidavo: karšta, sodri, bet tuo pačiu ir švelni, pienas turėjo saldumo poskonį. Nurijus likdavo šioks toks kartumas. – Žinai, kartais aš nesuprantu nei kas aš, nei kodėl aš čia, - dar nurijo kavos ir pradėjo jausti, kaip beprasmybės virpuliai užlieja visą jo kūną, o akyse pradėjo kauptis ašaros.

-          Na, liaukis. Apsidairyk aplinkui. Ar matai? Tai gyvenimas. Telieka jį gyventi.

-          Taip, matau, bet neduoda man ramybės vienas klausimas.

-          Koks? Sakyk.

-          Na, ar visa tai tikra?

-          Ta prasme? – nustebusi perklausė ji.

-          Ta prasme, kad, jei jau ta prasmė yra kažkur... Tai ar ji turi būti matoma, ar ne?

-          Čia ateina daug žmonių, bet Tu pirmas, kuris apie tai garsiai prakalbo šioje vietoje...

Sulig tais žodžiais į kepyklėlę pradėjo plūsti žmonės. Įvairaus amžiaus, lyties, išsilavinimo. Net keista buvo – jie taip skyrėsi vienas nuo kito, jog Tomas niekaip negalėjo jų priskirti kokiai grupei. O jie, kaip susitarę, plūdo pro duris.

-          Klausyk, - tarė ji, - man dar reikia, kaip matau,- ir akių žvilgsniu parodė ir nužvelgė visą minią galimai alkanų klientų, - užkepti naują partiją bulkučių, kol niekas nepradėjo užsisakinėti kavos ir saldumynų. Ateik čia šiandien 7 val. vakaro. Aš jau būsiu baiigusi darbą. Galėsim pasivaikščioti, ar ko išgerti, bet tik ne čia ir ne kavos. Ar tinka? – nervingai pasižiūrėjo į jį, po to dar nervingiau į klientus.

-          Taip, tinka, - jis perprato reikalo esmę. Suprato, kad jam reikia pasišalinti, ir... kuo greičiau – tuo geriau, darbas ir pelnas nelaukia. Jam dar buvo kilusi mintis paklausti daugiau kažkokių kontaktų, tačiau tik padėkojo už kavą ir apsisuko eiti.

Tų dviejų liežuvautojų jau nebebuvo nei kvapo, prie jų staliuko sėdėjo kiti žmonės. Visoje patalpoje buvo net tvanku. Prisigrūdo koks 20 -30 žmonių Visi jie buvo su savo poreikiais ir norais. Net buvo galima spėlioti, kas ką užsisakys.