Tai ne buitinės technikos reklama ir ne energetinių gėrimų įtaka. Tai tiesiog mintys, kurios aplanko būnant čia, mano „pamėgtame“ rajone
Šiaip mėgstu gamtą, o ir esu privertas ją mėgti, nes turiu
šunį, ir jis tikrai nešiks į smėlio dėžutę. Taigi, nepaisant to, kad čia
žadamos didžiulės pertvarkos šalia esančių chaotiškų pusmiškių ir dalinai
apleistų šunparkių, kurie man tikrai patinka, tie visi laukai, aukšta žolė,
paupiai be žmonių, nors jau kitoje pusėje senamiestis... Bet.... vis tiek liks
daug netvarkos, apleistumo link Šilainių, kur prie pat upės šabakštynai, ir
kartais randama net lavonų.
Taigi, vakar einu link naujosios parduotuvės, kurioje dar
nebuvau, veduosi šunį ir man, nori nenori, mintys kyla:
-
O tai jei turėčiau lavoną, ar tikrai aš jį čia
taip imčiau ir numesčiau? Bet gi randa juos labai greitai, pastebi žvejai, ar
tokie šunų vedžiotojai kaip aš. Ir tada jau viskas pradeda lįsti į paviršių.
Sekant šia gija, pradedu samprotauti, kodėl žemumoj niekas
nieko nepakasa? O gal pakasa? Tik to nesužino niekas, išskyrus pačius kasėjus?
Užkasei, apmėtei šakomis, per kelis mėnesiu sužėlė žolytė ir nusikaltimo
įrodymo – kaip nebūta. Šimtas metų niekas netvarkys tų šlaitų, niekas tikrai
neinvestuos, o per tą laiką ir kasėjai bus numirę, ar senatis sueis.
Mano draugas išvažiavo į Norvegiją, pas panelę, kurios
niekada gyvenime nebuvo matęs gyvai. Skambina jis man vieną naktį – susipyko, o
aš juokauju: „Gal jau vienas kitą kirviais užkapojot?“. Juokiuosi ir duodu
patarimą: „Jei yra lavonas, tai kišk į
šaldiklį – o vėliau sugalvosi ką daryti.“ Na, tą stacionarų, kur žmonės mėsos
metams užsiperka, kur važiuoja pas ūkinykus, kur iš jų perka melynojo jaučio
mėsas ir visokias kitas gėrybes, tada šaldo ir po truputį valgo. Ir sveikiau,
ir pigiau, ir ramiau, ypač šiais „koroniniais“ laikais.
Supyko jis baisiausiai, rėkia į ragelį: „Aš myliu Ramuniukę
(vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas), kaip aš galėčiau, beproti Tu“. O aš
vėl juokiuosi ir nuoširdžiai patariu: „Nurimk, aš visada sakiau, kad namie
pravartu turėti šaldiklį, o jei dar neturite – nusipirkite, maža kas“.
Pamenu, kadaise, labai senais laikais, buvo tokia draugų
kompanija, vis susitikdavo, ką nors nuveikdavom. Vienas iš jų buvo mechanikas
ir turėjo garažą. Nors ir jaunas – jam visai neblogai sekėsi, žmonės jam vežė
mašinas, jis puikiai gaudėsi, net variklius ardydavo, dujų įrangą montavo,
žodžiu, tikras auksarankis. O ramus visada, šiek tiek stambokas, toks
pokštautojas, tik niekad niekas nesuprasdavo – kur prasideda jo pokštai, o kur
jau baigiasi rimtos šnekos. Tikriausiai dažniau juokdavomės iš to iš ko
nereikia, o iš ko reikia taip ir nesijuokdavome. Žodžiu, jo humoro „levelis“
buvo net ne laipteliu, o net keliais aukštesnis už mūsų visų, net kartu
sudėjus.
Taigi, vieną lietingą rudens vakarą jis mane pasikvietė
arčiau ir sako: „Einam, kai ką parodysiu“. Aš seku paskui jį ir mes lipame į to
garažiuko duobę. Baimės tikrai nejaučiu, nes, nu gi jis „draugelis“.
Nusileidžiame, o ten – didžiulė erdvė, daug didesnė už
viršuje esantį plotą. O stovime taip žemai, kad jis mašinas taiso užsilipęs ant
aukšto, aukšto stalo. Jis lėtai atsisuka į mane ir klausia:
-
Mtai?
-
Matau,- atsakau aš.
-
Daug erdvės, ane?
-
Daug.
-
Tai va, ...........(mano vardas), jei kada
gyvenime taip nutiktų, kai turėsi lavoną bagažinėje, kad ir įvyniotą su kilimu,
atsivežk čia kokius 3 – 4 cemento
maišus. Turiu vandens, šalia yra žvyro, rasim kastuvą – kaip nors.
-
Ką?- sutrikės perklausiu aš jo.
-
Betonuosim, - ramiai ir patenkintas atsako jis.
Dabar, kai apsigyvenau šiame bute ir nueinu į jo rusį, taip
pat patyrinėju, ar įmanoma būtų ką nors čia „užbetonuoti. Be šansų. Rūsys
mažas, grindys betonuotos, jei jas daužyti – tai tektų išnešti gruzą, to
nepastebimai padaryti būtų beveik neįmanoma, o dar triukšmas, o kaimyės
bobulencijos, kurios visada kalbina mane. Nea, tikrai nea. Šaldiklio atskiro
neturiu, tad lieka tas pats Panerys, deja, šalia manęs jau viskas bus
sutvarkyta, gražu švaru, vaikučiai su BMX dviratukais šokčios ant rampų,
šviesos apšvies ne tik juos, bet ir visus šunparkių (ex šunparkių) kampelius,
net turistų tikriausiai atsiras (ir ne tik iš Kauno), kurie šiltais vasaros
vakarais žais „Disco golfą“ nesuskaičiuojamoje daugybėje jų aikštelių.
Gal ir gerai, tas naujasis pasaulis, gal ir pozityvu, gal ir
nebereiks jame (tikiuosi) nei man, nei niekam galvoti kur lavoną paslėpti. O
kam – juk visada galima nueiti į apšviestą parką, ir pasėdėti ant suoliuko,
bežiūrint į tekantį vandenį. Tik, kad, brač, bus mintys panašios – jei ta upė
nebūtų šioje pusėje tokia sekli, galima būtų kažką galvoti su vandeniu. Vanduo.
Betonas. Sustingęs betonas. Armatūros gabalai. Švinas. Neeeeeeeeeee – bus visur
kameros, filmuos, seks. Apsidairysiu aplinkui, tikriausiai ir virš suoliuko bus
kokia prikabinta ir tada pagalvosiu... pagalvosiu ir džiaugsiuosi, kaip gerai,
kad dar kol kas niekas negali sekti mano minčių, jos laisvos ir tik mano, ir
galiu galvoti apie ką tik noriu, kad ir apie...
Gerai jau gerai, einu, išsitrauksiu iš rūsio „boardą“, reikia
treniruotis, dar prieš pastatant tas „BMX ir kitokias“ rampas.