# Pats žodis kildinamas iš lenkiško "swoboda" - reiškiančio laisvė.
Šeštadienio vakaras, vedžioju
šunį. Jau vėlu. Oras nuostabus, šilta, nėra vėjo, tikrai jaučiasi jog
pavasaris. Pilnais plaučiais kvepiu tą orą. Jis neužterštas, nes klaidžioju
mažose gatvelėse, kuriose eismas beveik nulinis. Šuo vis atsisuka į mane,
nusiviepia, tarsi sukikena, - koks ir jam didžiulis malonumas toks oras ir
naktinis pasivaikščiojimas.
Daugelis gatvių išasfaltuotos, po
kojomis sausa ir švaru. Pirmą kartą užsidėti „No name, no brand ale „Convers‘
us““ lipte limpa prie pagrindo. Jaučiu po savimi žemę, o išsitraukta dirbtinės
odos striukytė suteikia lengvumo ir „kietumo“ jausmą.
Čia visur senosios, geltonosios
šviesos – nuo jų darosi dar jaukiau. Iš belaidžių ausinių sklinda eksperimentinio
„house“ gabalai, jie tikrai veža. Pasigarsinu, ir skrodžiu tas gatveles, o mano
nekirpti per visą karantiną plaukai draikosi palei ausis.
Apima toks svaigulio jausmas,
jaučiuosi tikrai kaip išgėręs gerą taurė viskio, tik matau viską ryškiai ir
aiškiai, jis būtų atėmęs šį pojūtį. Viskas stebina. Tiek tilto šviesos, tiek
automobulių galiniai žibintai, tiek didžiulės kiemų tvoros, tiek daugybė,
gausybė šviesų, uždegtų daugiabučių languose. Net ir garsai aplinkos pakitę.
Kitaip jaučiasi pats pasaulis. Mintyse vis kvestionuoju save ir savo būsenas:
-
Kas gi nutiko? Ar mane taip veikia šis
pavasariškas, minkštas oras? Ar tai ta šiluma? Ar tai beveik juntami
pavasariniai kvapai: žemė, medžiai, tas pats asfaltas? Ar tai apranga – lengvi drabužiai?
Juk kokia laimė nebenešioti sunkios pūkinės striukės, išmesti senus, nudrengtus
batus į rūšiavimo konteinerius, kai nereikia kepurės, pirštinių, kai į batus gali
įsiauti, jų nesirišdamas. Net šuns nereikia auti ar rengti, ar galvoti „išgrauš
šiandien druskos jo kanopų pagalvėles, ar nea“.
Užsimanau parūkyti, pažvelgiu į
tikrai seną savo išmanųjį: „9:50”.
Parduotuvė, šalia, čia pat, vietinė. Gal įleistų. Tik aš nerūkau. Šiuo
metu. Sudvejoju. „kam man to reikia“. Galiausiai padarau išvadą – jog tai tik
iliuzija, prisirišimas, nuodų romantizavimas, graži idėja, jog vakaras su
cigarete dantyse būtų dar nuostabesnis. Tačiau toks tikrai netaptų. Ir, vietoje
to, kad gaištume parduotuvėje (aš joje – šuo prie jos) patraukiame tolyn.
Žmonių mažai, taip kaip ir man
patinka, tik nežinau kaip šuniui, gal jam norisi kitų šunų. Pakalbinu jį, paklausiu
apie kalytes ir patinėlius, jis įsitempia apsidairo. Tada, nieko nesupratęs
pasižiūri į mane. Jam pasakau „tuščia, nėra“, jis dar kartą apsidairo,
atsipalaiduoja, ir toliau užsiima savo reikalais.ir, tikriausiai, mintimis.
Išlendame į pagrindinę, šiek tiek
judresnę gatvę. Praeiname jau užsidariusius kebabų kioskus, indiško maisto
restoranėlį, autoservisų konglomeratą. Ore tvyro laisvė, bet puikiai suvokiu
kokiame rajone esu, kai iš už kampo išnyra keturi jauni vaikinai. Jie taip pat
niekur neskuba. Įvertinu situaciją: „Jie keturi, jauni, kūdi ir galbūt
nepatyrę, o aš jau nebejaunas, vyresnis ir su šuniu“. Optimistiškai vertinu
jėgų pusiausvyrą, tarsi apsvaigęs sau galvoju, jog jėgos apylygės. Dar pamąstau
apie ginklus, jog neturiu nei peilio, nei kasteto, juo labiau jokio šaunamojo
ginklo, o jie gali bent kažką turėti.
Intarpas apie rajoną: dar ne taip
seniai, galima sakyti ir dabar, pasakius, kur aš gyvenu, visi labai keistai
pasižiūri. Klausia: „ar mašinų langų nedaužo (tiesa, vieno latviško furgoniuko
langus iškūlė, net bandė benziną iš bako išsiurbti, bet taip civilizuotai – jo
neprakiurdinant)“, ar policija dažnai kieme stovi (taip, stovi), ar neužkalbina
gatvėje tavęs jaunuoliai (taip, kartais), ar kaimynai geria (taip geria|)“. Bet
to smurto, kuris čia vyravo prieš kokia 10 metų – net kvapo nėra. Kvapas – tik netvarkingos
kanalizacijos, kuris kartais šalia esančiame parke jaučiasi. Pamenu, kažkada
net nuo važiuojančio motorolerio žmogų buvo vietiniai chuliganai nuspyrę. Tad,
nori nenori, šiame rajone, šeštadienio vakarą, pamatęs priešais save
išnyrančius 4
jaunuolius, kurie tarsi stoviniuoja, tarsi be tikslo eina link tavęs –
pagalvoji kas dabar bus, vertini situaciją ir prisimeni, kaip atsikratei savo ašarinių
ar kitokių dujų balionėlio, kuris, klausimas, ar legalus buvo.
Artėjant pasijaučia jų
neužtikrintumas, tarsi jie pasiklydę, stabčioja, vienas su kitu aiškinasi kur
eiti. Jie – prie sankryžos, o aš sparčiai artėju prie jos taip pat. Pirmiausia
pamatau aukščiausio iš jų plaukus – ilgi, net ilgesni už mano, striukė keliais
dydžiais per didelė, „apsmukusi“, o po ranka „longboard‘ as“, džinsiukai,
kedukai. Šalia jo, žemesnis, sąlyginai stambesnis, tamsaus gymio garbanius. „Nu,
tikrai nelietuvis“ – galvoju pats sau. Primena arabą, bet gal labiau turką ar
net gi graiką. Trečias vaikinas atrodo tarsi moksliukas, su akinukais. O
ketvirtas – toks smulkus ir kūdas, kad net pradingsta tarp jų visų. Prasilenkiu
su jais. Jie užsiėmę aiškinimusi kur eiti. Dar atsisuku – iš pradžių gatvę
kerta „skeiteris“ su „arabu“, kiti du pastoviniuoja ir seka anuos. „Skeiteris
iškelia savo kūdą, skeiterišką ranką ir dėkoja vairuotojui, jo ilgi plaukai
draikstosi gatvės šviesoje. Nusisuku ir vedu šunį į kol kas neapšviestą taką,
kurį dažnai „šlifuoju“ dienomis ir vakarais.
Po nosimi šypsausi ir galvoju: „naujasis pasaulis“, kas
galėtų patikėti....