Po tų žodžių
viskas aptemo. Konvejeris sustojo. Jokių garsų, tyla. Jis net nejautė jokio
buvimo šalia. Šalia jo nieko nebuvo. Sunkiai jautė ir save, bet vis tiek
pasikrutino. Po pakrutėjimo pajautė,
pajautė, kad jo niekas nelaiko, ant to prietaiso. O ar apskritai kas nors jį
laikė? O gal jis tiesiog nebenorėjo nulipti žemyn? Gal jį tiek viskas buvo
užknisę, kad tiesiog norėjo pabėgti nuo visų ir visko, kad jam buvo tiesiog px
– leidosi būti tampomas ir vežiojamas po šį fabriką be pradžios ir be pabaigos.
Gal taip būtų tęsęsi visą jo likusį gyvenimą, jei ne ta tamsa. Ką visa tai
reiškė, kur jis, o kas dar svarbiau – kas jis.
Atsargiai
slinko į priekį. Neatitoldamas nuo to paties nekenčiamo (ar mylimo?) konvejerio.
Jis ir pyko ant jo, ir, tuo pačiu, jį mylėjo. Jis suteikė jam ir prieglobstį,
ir, tuo pačiu, varžė patirti tą tamsią erdvę. Jis jį ir saugojo, ir atėmė
galimybes. Staiga jis vėl įsijungė, tačiau kažkokiu tai „avariniu“ itin tyliu
režimu. Riedėjo į tą pačią pusę. SU baime Tomas prisiglaudė prie jo, jautė,
kaip jis veda, bet tuo pačiu jautė ir grėsmę, kad jį gali vėl prirakinti, vėl
sugauti, vėl suvaržyti, ir jis niekada nebegalės tyrinėti juodos erdvės.
Keista, kaip
viskas pasikeitė, kai jis buvo „pritvirtintas“ prie konvejerio, viską puikiai
-galėjo matyti, o kai dabar nusirideno nuo jo – visiška tamsa: - Na, bet negali
turėti visko“ – pagalvojo pieštukas ir dėjo gerą žingsnį nuo to prakeikto
įtaiso. Vos tik tai padarė – jį apėmė didžiulis nerimas. Pirma, tai todėl, kad
dabar eskalatorius dirbo taip tyliai, jog, vos tik praradęs orientaciją jis
niekuomet jo neberastų. Toliau jis
galėjo bet kada, bet kur ir į bet ką atsitrenkti, įkristi, susižaloti, ar net
užsimušti. Atsiskyrimas nuo to judančio prietaiso, bent jau kol kas, nedavė
nieko, išskyrus nepamatuotą baimę, tamsą ir nežinomybę.
-
Na, ir px, - pamanė jis sau, - aš jau ir taip
buvau miręs, miręs tikriausiai net prieš dykumą, miręs net gimdamas, tad kam
man saugoti, ką aš prarasiu? – jam niekas neatsakė. Jis tik tesuprato, kad į
šiuos klausimus turi pats atsakyti.
Šiek tiek
paklaidžiojus jis atrado laiptus. Kaip gi jų neatrasi? Platūs, patogūs, net
šioje aklinoje tamsoje buvo lengva jais lipti. Plačios aikštelės, nugludinti
turėklai, tvrtos, „pilnos pėdos“ pakopos – žodžiu, viskas kaip reikiant. Tik
tiek, kad nežinia ar jie buvo užbaigti, nežinia kur vedė, ir neduok Dieve, kur
nors neuždėtas turėklas. Kuo aukščiau jis kilo – juo baisiau buvo nusiversti
žemyn.
Oras valėsi,
jo paties fizinė būklė gerėjo. Nuo to ilgo gulėjimo skaudėjo raumenis, tačiau
tokia mankšta – tikras išganymas. Pulsas pakilo, kvėpavimas padažnėjo – jam tai
patiko. Tarsi kilo atgal į pasaulį, ėjo į save. Konvėjeris jau buvo seniai
pamirštas. Atsirado pasitikėjimo savimi, o galbūt ir laiptais. Keista, et lipti
darėsi ne sunkiau, o lengviau. Tarsi kažkokia jėga jį traukė į priekį, t .y. –
viršų.
Palengva kilo
aukštyn, su jo kūnu kilo ir jo dvasia. Pasigirdus tam juokui, kurį girdėjo
dykumoje, jis visai nenustebo. Tarsi jau žinojo, kur tas juokas ir ką jis jam
sako. Jis sklido iš viršaus. Atsirado ir daugiau garsų, šurmulio, klegesio.
Juokas pasklido po visą tą šurmulį. Jį vis dar buvo galima girdėti, tačiau tik
labai susikoncentravus. Stiprėjant garsams atsirado šiek tiek šviesos. Kuo
garsai buvo stipresni – tuo ryškesnė šviesa. Net buvo galima sustabdyti tuos
ryškėjimus, tik jis nenorėjo. Norėjo kuo greičiau patekti į tą šaltinį,
šaltinį, kuris skleidė šiuos dirgiklius.
Ir pateko.
Stovėjo
plačioje gatvėje, ant važiuojamosios dalies. Šaligatviais vaikščiojo gal
milijonas žmonių, iš abiejų pusių. Parduotuvės, kirpyklos, kepyklos, kino
teatras, automobilių servisas, kavinės, restoranai - viskas, ko tik gali
įsigeisti. Viskas buvo čia. Jis skubiai užšoko ant šaligatvio, ir keista – jam
visi atrodė tokie įdomūs, tokie įvairiaspalviai, spoksojo į kiekvieną praeivį,
tik pats buvo kone nematomas, taip, jį aplenkdavo, taip, jis jautė
prisilietimus, atsitrenkimus – viskas buvo tikra, o jis pats niekam neįdomus.
Visi tokie įdomūs jam, o jis – niekam.
Jo nosį
pasiekė dar vienas jutimas – kvapai. Jų čia būta įvairiausių. Pradedant nuo
picerijos šviežių picų, kavinių kava, kepyklėlių kepiniais, pieno kokteilių
mišiniais, baigiant žmonių prakaitu, kvepalais, nešvariais drabužiais,
automobilių išmetamais teršalais, cigarėčių, „vape‘ ų“ kvapais ir kitais. Visa
vaivorykštės paletė Tomui svaigino galvą. Viskas atrodė taip ryšku, taip tikra.
Jis vis dairėsi to pradinio juoko, tik neįmanoma buvo jo surasti. Juokėsi,
juokėsi ne viena graži ir negraži mergina. Vienos juokėsi šnekėdamos telefonu,
kitos su draugėmis, trečios – klausydamos airpodų, ketvirtos visiškai vienos.
Tik nė vienos
iš jų juokas nepriminė to, kurį girdėjo dykumoje. Nė iš tolo, nė per nago
juodymą.
Jis stūmėsi
tolyn, tik jam buvo keista, kaip niekas neatkreipia dėmesio į jį. Anei jokio...
Nesvarbu, kad jis pieštukas, nesvarbu, kad nedidelis, tačiau anksčiau visuomet
susilaukdavo bent kažkokio dėmesio. Šį kartą jokio. Ėjo pro didžiules vitrinas,
pro didžiulius langus, atspindžius, kaitino saulė, visų nuotaika buvo gera, tik
jis jautė, jog kažkas čia ne taip, kažkas nesutampa, kažkas pasikeitę.
Galiausiai jis sustojo atokiau nuo žmonių srauto, užsilipo ant bortelio, iškėlė
galvą ir dairėsi. Nieko. Nušoko žemyn ir dairėsi – nieko įtartino. Žmonės,
diena, visi juda, valgo, veikia.
-
Atsiprašau, kelintadienis šiandieną? – paklausė
jis praeivio.
-
Ketvirtadienis, - atsakė praeivis. „Hmmm, -
keista, paprastai man niekas neatsako“.
Taip jis
paklausė dar vieno, paskui dar vienos, kol galiausiai išklausinėjo 10 praeinančių žmonių. Visi
jam tvirtino jog šiandien – ketvirtadienis. Ir nei vienas, nei viena neatrodė
nustebęs (nustebusi). „keista“.