Apskritai Rumunija nuvylė. Taip, aš buvau Rumunijoje ir ji mane nuvylė, iš gerosios pusės

                     Buvau dvejuose dideliuose miestuose, ir jie taip pat nuvylė, iš gerosios pusės. Mačiau žiurkę, bet net ji ten atrodė kaip nedidelė voveraitė ir puikiai „įsipaišė“ į vietos gyvenimą. Mačiau žmonių, kurie galimai buvo čigonų tautybės, kokius 5, bet ir šie nuvylė, žinoma, iš gerosios pusės.

                      O kas nuvylė iš blogosios pusės – tuojau papasakosiu. Kelionė ėjo jau į pabaigą, reikėjo grįžti į antrą pagal dydį Rumunijos miestą nuo pajūrio. Taip nesinorėjo atsitraukti nuo tos šiltos, banguojančios jūros, nesinorėjo palikti kuklaus butuko, kuriame dušas ir tualetas buvo sumaniai įrengti balkone, taip sutaupant nemažai vietos. Nesinorėjo, bet ką padarysi, reikia. Na, reikia tai reikia – reikėjo susiruošti, palikti tuos apartamentus. Palikom, vykom iki Cluj Napoc‘ os, kurioje turėjome praleisti paskutinę 1, 5 paros.

                      “Booking’ as” išmetė kuklius apartamentus, šiek tiek toliau nuo miesto centro. Nuotraukose viskas atrodė puikiai, kaina taip pat, pusryčiai įskaičiuoti, ko daugiau reikia kelionės „damušimui“. Atsidūrus mieste ir įsėdus į taksi, paaiškėjo kad viešbutis labai toli nuo centro, taip pat, kad labai arti traukinių ir tramvajų bėgių. Temo, buvom pavargę, norėjosi tiesiog griūti, pamiegoti, atsikelti ir praleisti paskutinę dieną šalyje, į kurią tikriausiai jau niekada nebegrįšim.

                      Registratūra nebeatrodė tokia puiki, kokia buvo pavaizduota nuotraukose, administratorė liepė palaukti, o traukinių ir tramvajų garsai belaukiant vertė jaustis neramiai, bet pinigai jau buvo sumokėti – nebebuvo kur trauktis. Pagaliau gavome raktus, su aptrintais, purvinais dideliais metaliniais pakabukais. Lifto nebuvo, užlipome į antrą aukštą, atsistojome prie durų ir nusijuokėme. Abiems sukirbėjo tas pats jausmas – kai nusiperki brangų loterijos bilietą, ir tikiesi laimėti, bet dažniausiai nutinka... visi puikiai žinom kaip nutinka, bet viltis buvo. Visada ji yra, net keista.

                      Atsirakinome – pirmas darbas – pažiūrėti į kur žiūri langai. Buvome pripratę kad jie žiūri kone į pajūrį. Net atšokome nuo lango. Apačioje buvo stovėjimo aikštelė, o priešais langą, už kokių 50 – 100 metrų stovėjo didžiulė siena. Tai tikriausiai buvo kažkoks statinys iš raudonų plytų, bet nesimatė nei langų nei durų jame – tiesiog siena. Nuo kurios, iš nežinia kurios pusės nuolat atsimušinėdavo tramvajų ir traukinių garsai. Na, nieko, užtraukėme, bet duše vanduo kemšasi, bet kaip nors.

                      Kambarys tarsi senas, bet tuo pačiu ir atnaujintas retro stiliumi, kurį sudaro kažkokio plastiko kompozito baldai, kilimai taip pat nauji, bet atrodo kaip nutrinti seni ir t.t. Niekas nebuvo jauku, visiškai niekas. Ir tas nejaukumas toje mažoje erdvėje iš lėto pradėjo mus spausti. Tas diskomforto lygis dar buvo pakenčiamas, nes nuovargio lygis daug didesnis.

                      Jaučiau kad tame kambaryje kažkas gyvena, ir ne, ne kitas žmogus, ir ne, ne gyvūnas. Tas padaras buvo toks įdomus, kad jo energija, o taip pat ir jis pats su ja keliaudavo per kambarį tik garsais. Sušvilpia traukinio švilpukas – jauti, kad jis persikėlė į kitą kampą, suklega kiti viešbučio svečiai, sutrinksi durimis, susibaladoja – jauti, kad jis sėdi jau šalia Tavęs, įsijungi TV ant didesnio garso – tada tarsi visai atsipalaiduoja ir ramiai sau vaikšto po visą kambarį.

                      Norėjau miego, bet jis neatstojo, norėjo bendrauti, keista, tikėjausi iš jo bent jau anglų, blogiausiu atveju, rumunų kalbos, jis nešnekėjo nei viena kalba. Buvo stiprus ir bendravo tik vaizdiniais ir vizijomis. Ne pirmos kokybės, net ne antros, bet išradingais vaizdais, jausmas toks, tarsi jaunas režisierius, be didelio finansavimo ir brangios įrangos bando parodyti išradingą „mainstream‘ inį“ vaizdo klipuką.

                      Jei jis bent jau kažkuria kalba būtų šnekėjęs, galbūt ir kas nors būtų išėję, kontaktas, dialogas, ar jo monologas, bet vaizdiniai... Jie buvo per keisti ir per prastos kokybės, kad juos norėčiau stebėti, be to, tame jautėsi kažkoks suktumas, tarsi jaukas. Jaučiau – jei jau pasiduosiu ir įsitrauksiu, jis bet kada galės mane išgąsdinti, įbauginti, vėl sudominti, suvilioti, atstumti. To nenorėjau, nesijautė tikrumo ir atvirumo iš jo kalbos. Kūnas atsisakė, smegenys taip pat, neužilgo „smigau“ į miegą. Va čia jis ir mane „pagavo“.

                      Tai darė jis gudriai, galbūt ne pirmą kartą taip elgdavosi su svečiais ir, tikriausiai, nesvečiais. Sapnas sumanus buvo tuo, kad jame atsibudau toje pačioje lovoje, toje pačioje vietoje, tame pačiame viešbutyje, tuo pačiu laiku! Veiksmas vyko už durų. Tarsi kažkas atėjo aplankyti, beldžiasi. Pradariau duris ir išėjau. Laiptinėje buvo linksma kompanija su apypilniu degtinės buteliu. Visi atsipalaidavę, įsismaginę, vis žvilgčioja į mano kambarį. Man buvo suteiktas pasirinkimas: eiti su jais linksmintis, ar...

                      Ir pro atviras duris pasigirdo švelnus el. gitaros skambėjimas. Prisiminiau jį, jis man asociavosi su tyru blogiu. Matėsi, kad kažkas sėdi ant lovos, nedidelis siluetas, su nedidele gitara. Kaip dažnai sapnuose būna, kūnu likau su „linksmaisiais“ viešbučio svečiais, o dėmesys, siela, interesas nupleveno pro duris link muzikos, kuo labiau artėjau link jo, tuo ji labiau garsėjo (nors atstumas tebuvo 5 metrai), tuo baimės buvo daugiau, ir tuo ji man rodėsi grėsmingesnė, kenkianti.

                      Dabar, kai rašau šias eilutes, man ima atrodyti, kad jis nieko blogo nenorėjo, tik pabendrauti, o vienintelė jo bendravimo priemonė – vaizdai. Kad jis keistas, atšiaurus, nežinia kiek jam metų ir kiek laiko jis gyvena šiame viešbutyje su vaizdu į sieną ir kiti dalykai – viskas buvo aišku. Nežinia ką aš ar jūs išdarinėtume, jei susiklostytų tokios aplinkybės ir jose užstrigtume, amžinai.

                      Pabudau 3:30. Dar buvo tamsu ir supratau viena: reikia nešdintis iš čia, ir kuo greičiau. Bet kur? Taip bet kur, bet bent kažkur, o ne į gatvę. Apgraibomis sugraibiau telefoną, Naiviai, dar net neišsiblaivęs iš miegų ir sapno, puoliau ieškoti kur mes galėtume parnakvoti. Smelkėsi mintys, kad viskas, dabar tai jau jis keliaus su mumis, sės į lėktuvą, grįš į Lietuvą ir taip kartu mes nugyvensim ilgai ir laimingai. Tik niekaip nepavyko rasti viešbučio. 3:30 matomai visiems per vėlu ir niekas jau neberegistravo. Pasijautėme kaip įkalinti. Jis mūsų neišleidžia!

                      Draugė visą tą laiką, kol aš klejojau sapne, nemiegojo. Gal tai man padėjo, o gal ir ne nepražūti jo pasaulyje. Dar nesuradęs viešbučio, ką tik atsikėlęs, užklojau pledu didžiulį veidrodį, kuris kabėjo prieš pat mūsų lovą, ir taip pat buvo įrėmintas kažkokiame pseudo retro pigiame plastike (galbūt todėl ta būtybė buvo tokia nelaiminga – kad kambarys neskoningai ir prastai atnaujintas?). Ji pradėjo lankstyti drabužius ir krauti į lagaminus. Bet... teko sustoti, nes eiti tai neturime kur. O aš jį jaučiau. Tarsi laukė, stebėjo, kaip elgsimės, ką darysime toliau, nes buvome spąstuose.

                      Aš nebeužmigau. Draugė užmigo. Jaučiau, kad jis ir vėl nori su manimi „pabendrauti“, vėl bando siųsti vaizdinius, vėl miegas ėmė, tik šį kartą jau nebepasidaviau, beprasmiškai „scrollinau“, kimšau informaciją, kurios tikrai niekam niekada neprireiks, galvojau apie atsitiktinius „instagramerių“ ir „facebookerių“ „poustus“. Laikas slinko lėtai, bet jis slinko, kol pagaliau, virš tos sienos, per užuolaidų kampą, pradėjo brėkšti. Padaro bendravimas per kelias minutes susilpo, ir galiausiai baigėsi. Kone staiga. Palengvėjo, buvau pavargęs ir norėjau miego, bet vis tiek laikiausi, o maža kas? Galbūt ir dieninių padarų čia yra.

                      Pusryčių viešbutyje nevalgėm. Dar buvo užsakyta viena naktis, bet ją tiesiog padovanojome viešbučiui. Administratorės jokių klausimų neturėjo, kodėl mes išsiregistruojame viena para anksčiau, tik peržiūrėjo apdriskusiame sąsiuvinyje registracijos duomenis ir pastvėrė raktus. Galbūt tai normali praktika šiame viešbutyje, kad žmonės ilgiau nei 1 naktis neišbūna. Saulė kepino jau nuo pat ryto. Aišku, tame rajone, belaukiant taksi, prisikniso visiškai girtas benamis, kurį taip ir palikome rymoti prie viešbučio.

                      Sėdom į taksi. Pasiekėm centrą, išlipom, įkvėpėm oro. Viskas atrodė kitaip. Slogutis dar kankino, bet kelios mimozos viską nunešė tik kaip gražų prisiminimą, kurį dabar galiu papasakoti jums.

Read More

Supermarket fools

                      Atvarau apsipirkti. Nors gyvenu bomžų, prostitučių, ex kalinių rajone (kuris, beje, yra ne taip jau toli nuo centro), šalia yra nemažas prekybos centras, tiksliau jų yra bent 3 – 4, bet išsirenku ir nuvarau į patį „brangiausią“.

                      Oras baisus, toks jausmas, jog esu maiše, kuris įmestas į šaltą vandenį ir pamažėle skęsta. Aikštelėje randu vietą, o variklio net negesinu, nes per daug šlapia ir drėgna, kad grįžti į atšalusią sėdynę. Galimybių pasų niekas jau nebetikrina. Įeinu laisvai. Stiprios šviesos, šiluma ir ryškūs, aiškūs veidai šiek tiek suglumina. Tarsi iš košmaro būčiau atsidūręs visai realiame pasaulyje. Užsukau čia dėl alkoholio parduotuvės, kurioje dažniausiai būna pigesnio viskio. Tuo pačiu nusprendžiu nueiti į maisto prekių skyrių – vakare planuoju gamintis jautienos troškinį.

                      Slankioju tarp lentynų, mintyse svarstau ko man reikia ir ko ne. Žinai, kai atvarai į didelę pardę, galiausiai pradeda reikėti tiek dalykų, kad anksčiau nė nebūtum pagalvojęs apie juos. Mintyse galvoju: „šlamštas, šlamštas, perteklius, negi žmonės viską išperka, viską naudoja, va, koks šūdas, negi jo kam nors reikia, reikėjo, ar kada nors prireiks, wa, kitas, koks brangus“. Taip galvojant – pats į krepšelį deduosi tai, ko man visai nereikia (o mintyse dėkoju sau: „Gerai kad su krepšiu, o ne vežimu, neprisikrausiu to, ko negalėsiu panešti). Ir.... mano akys, akies krašteliu užmato vieną, o paskui kitą. Iš veidų, atrodytų, kad be jokio lašo intelekto, paprastai tokie būna neramūs, bet šiti ramūs. Vienas šneka vaizdo pokalbiu telefonu, kadangi esu arti – užmetu akį į ekraną – toks vaizdas, kad šis benkartas šnekėtų su savimi. O gal ten jo brolis dvynys.

                      Kartais jo balso tonas pakyla: „Sudaužė ji tą mašiną, sudaužė, nebevarysiu į chatą, varysiu žiūrėt, kas ten nutiko, nu, dawai“. Antrasis šiek tiek vyresnis. Abu apsirengę brangiais drabužiais, bet labai nuobodžiai – juodi (kaip ir 90 proc. parduotuvės lankytojų). Jaunesnio veidas naglesnis, vyresnio gal ne taip naglumas matosi, nes jis kokias tris dienas nesiskutęs. Pirmajam vėl paskambina, matyt, jo draugė, kuri ir sudaužė mašiną: „Ką, nx, ką Tu pasakei? Taigi sakiau, kad apsidraustum, taigi babkių daviau...“ Ir t.t. ir panašiai. Pokalbio metu jis buvo prie apelsinų, ir, iš susinervinimo pradeda juos traiškyti. Paima vieną, laisva ranka, išrausta, ir iš visų jėgų suspaudžia. Dalis sulčių bėga tiesiai ant sveikųjų apelsinų, o dalis susigeria į jo brangiosios, dar braškančios striukės rankovę. Tada jis meta išspaudą kur papuola ir ima kitą apelsiną ir taip pat spaudžia.

                      Man norisi prieiti ir jam pasakyti: „Būtum puikus sulčių spaudėjas. Net aparato nereiktų, o reginys taip pat pranoksta daugelį aparatų“, tačiau susilaikau. Jis per daug susinervinęs, per daug atgrasaus veido, ir jau tikrai per gerai, ir greitai spaudžia tuos apelsinus. Atsitraukiu keletą žingsnių, vis dar jį stebėdamas, o jo draugelis, kaip niekur nieko, matau, renkasi ananasą. Ananasą!!! Žiūrinėja juos, kilnoja, net gi uosto. Jis neturi jo kur įsidėti, todėl dedasi po pažastimi, po kita – šampūno buteliukas. Jis nesitraukia. Juos skiria gal keli metrai. Toks vaizdas kad ir tam ir tam viskas vienodai. Laukiu kol pasirodys apsauga.

                      Staiga prisimenu, jog šioje parduotuvėje tedirba vienas, jau seniai pensijinį amžių perkopęs apsaugininkas. Jau mintyse pradedu piešti paveikslus, kaip, jam priėjus, ir iš jo išspaustų visas sultis – kaip ir tiems apelsinams. Išspaudų daugėjant, o sultims jau pradėjus skverbtis pro visas dėžes ant grindų – galiausiai nusprendžiu paėjėti toliau, pasirinkti prekių, nes situacija čia jau darosi per daug „įšilusi“.  Greitai įsimetu jautienos faršo. Sau, šuniui, pomidorų, pupelių, sulčių.

-          Kodėl aš skubu?

-          Ogi todėl, kad nesusidurčiau su tais debilais prie kasų. Kad jie nesitrintų į mane savo naujais, permirkusiais apelsinų sultyse, paltais. Kad negirdėčiau apie ką jie šneka.

Nuskubėjus prie kasų – žinoma, eilės. Gal po 10 žmonių, prie kiekvienos kasos, o dirbančių pardavėjų – 2. Ateina trečia – atidaro trečią kasą. Žmonės pasiskirsto, ir... už manęs atsistoja jie. Ramūs, kaip ir prieš apelsinų spaudimą. Nuo to vieno trenkia apelsinais. Žiūriu aš į juos ir galvoju: „Kažkas čia ne taip, kažkas ne taip“. Aišku, jie šneka:

-          Tai ką savaitgaly?

-          Nzn. BBz.

-          Mes tai į Palangą planuojam važiuoti, kažkur prasiblaškyti (tuo momentu pakeliu akis, pasižiūriu įdėmiau į jų veidus ir kažkur pasamonėje sukirba mintis „Bl, tikrai jie šnioja kažką“.

-          Ane?

-          Nu.

-          Supratau.

-          O jei ne...

-          Nu, tai ką tada.

-          Tai gal pas mus tada, svečių pasikviesim, vakarėlis.

-          Che che

-          Che che

 

Susidedu prekes, susimoku. Ir pardavėja sako: „Be kaukių parduotuvėje negalima“. Ir tik tada aš suprantu, kad jie visą tą laiką buvo be kaukių. Vyresnysis dar kažką bando atsimušti:

-          Mane alergizuoja, pykina, aš čiaudžiu, kosiu.

Bet abu pradeda ieškotis kaukių. Paskutinį kartą pasižiūriu aš į juos. Nuskenuoju veidus, aprangą, mintyse pagalvoju „kuo jie verčiasi, ką veikia per dienas, kaip, su kuo gyvena, ar skaito ką nors? Neee, nieko jie neskaito.“ Apsidžiaugiu, kad, tikiuosi, paskutinį kartą juos matau ir nueinu į alkoholio parduotuvę.

                Ten randu pigaus likerio, viskio dar turiu, tad nusprendžiu nebepirkti. Prisikraunu pigių lietuviškų vynų ir paimu dar vieną nežinomos kilmės džiovintų vynuogių vyną. Pardavėjas – spuoguotas ilgšis, kažką pajuokauja apie žmones, geriančius vytintų vynuogių vynus. Vis tikiuosi, kad tie 2 personažai užsuks ir čia, nusiims kaukes ir sukels chaoso, pasiims degtinės ir pradės ją gerti čia vietoje, bet... ramu. „Joooo, šnioja, tolka tak“. Net pasigendu jų, žvilgčioju pro duris, kol pardavėjas skaičiuoja ir nuiminėja magnetinę apsaugą nuo pigaus likerio. Viską susigrūdu į tą patį, jau beveik plyštantį krepšį. Pasiimu jį už dugno ir pėdinu link durų. Pamatau apsaugininką, nusišypsau, jis irgi man nusišypso, tik nežino, kad aš galvoju kaip jį išspaudžia kaip apelsinų sultis.

                Lauke – vis dar tas pats košmaras, tamsu, lyja su stipriu vėju. Pagalvoju, „kaip gerai kad palikau įjungtą variklį“. Tik išėjus, prie durų, stovi gal 5 prabangųs, apynaujai SUV. 5!!! Ir ne bet kokie, o ten „AMG“, „Brabus“, „M sport“, apklijuoti matinėmis plėvelėmis (aišku, pilkomis arba juodomis, pas mus čia niekam nepatinka išsiskirti, galbūt, kad beveik visi vengiam mokėti mokesčius, ar varom kontrabandą ar dar ką šniojam). Jų varikliai mažiausiai po 5 – 6 litrus. Vis dar tikiuosi pamatyti sėdinti kažkuriame iš tų džipų savo „draugelius“. Bet nematau. Nueinu prie savo seno, “tik”3 litrų „paprasto“ „Merso“. Numetu maišą ant galinės sėdynės ir pasakau „blet“, variklį tai palikau įjungtą, bet pečiuko pūtimas taip ir liko išjungtas.

                Lyja, tamsu, šalta ir šlapia. Aš sėdžiu aikštelėje, plieskiant šlykščioms dienos šviesos lempoms virš mano galvos šaltame automobilyje ir galvoju apie tuos du personažus: visai prie jų prisirišau. Įmušu D ir raunu skersas iš aikštelės.

                Vienatvė užplūsta mane. Bake dar yra degalų, nors nelemtas „trilitris“ juos siurbia kaip sultis gražuolė gražią vasaros dieną. „Bet jis nei gražus, nei dabar yra karšta vasaros diena“. Nusprendžiu prasukti kelis ratukus, paskui dar kelis, ratukai didėja. Vis pagalvoju, gal reiktų dar pabūti tarp žmonių, nueiti kur, pavalgyti. Bet mašina tarsi pati mane neša vis toliau nuo centro, vis labiau į periferinius kelius ir keliukus. Pasileidžiu muzikos. „Harman Kardon“, - pagalvoju, „ ne tokia jau čia ir prabanga, ir skamba lėkštokai“.  Parūkyčiau, „Parliament“, arba el. cig., bet nuo „Parliament“ prasmirstų salonas, ir apskritai, aš juk nerūkau, kokią čia nesąmonę dabar galvoju.

                Gerai, laikas sukt namo, vedžioti šunį, šaldyti likerį, daryti valgyt ir kiurksoti prie tv, arba beprasmiškai žiūrėti pro langą. Į tamsą ir lietų ir galvoti...

Read More

Ryšys su gyvūnu

                     Dažniausiai pro besiblaškančius šunis ant kelio tiesiog pravažiuoju, bet šitas buvo kažkuo ypatingas. Beje, pro jį iš pradžių taip pat pravažiavau. Šalia stovėjo sustojęs baltas furgoniukas, išlipę žmonės, tarsi kalbino seną nutukusį „vilką“ „lipti“ pas juos, ir nesiblaškyti ant kelio. „Viskas jam bus gerai“- pamaniau ir važiavau toliau kokį kilometrą, vėl pagalvojau „O jeigu nebus?“. Tuomet artimiausiame šalutiniame keliukyje apsisukau ir su smalsumu važiavau ta kryptimi kur vyko veiksmas. „Galbūt tiems žmonėms reiks padėti įkalbinti šunį važiuoti kartu?“, „Galbūt jie neturi jam vandens, nes diena tai karšta?“, „Galbūt bijo, nes šuo tikrai didelis?“, „Galbūt...“, bet balto furgoniuko jau nebebuvo, o šuo tolumoje bėgo keliu. Jis buvo toks pavargęs, kad risnojo jau nebe tiesiai, o skersai.

                      Aplenkiau ir sustojau už kelių šimtų metrų. Įjungiau avarinį, atidariau dureles, išlipau ir laukiau. Dar pagalvojau, jog „Reikia atidaryti bagažinę jam įšokti, tačiau ji buvo užrakinta, o raktas mašinoje“. Šuo draugiškas, sakė „labas“ iš toli, vizgino uodegą, bet neprisileido nė artyn. Skaniukų neturėjau, net vandens neištraukiau, „kvailys“.

                      Teliko žiūrėti į jį bėgantį vis tolyn, link Prienų tilto. Nepasidaviau. Šokau į mašiną, vėl aplenkiau, vėl sustojau, vėl iššokau, atidariau salono dureles, pritūpiau, laukiau ir iš tolo kalbinau. Šuo sustojo, aš priėjau, paglosčiau, paraginau lipti į mašiną, tačiau ta stora kalytė apsivertė ant nugaros ir juokiasi iš manęs. Įsidrąsinau, ir kone vilkte nuvilkau prie auto. Ji biškį paniurzgė, bet įlipo, daviau vandens, išlakė kone litrą. Atsisukau į ją ir nebežiniojau ką daryti. „Išgooglinau“ visus aplinkinius globos namus, radau kas priims ir pradėjau vežti.

                      Ji uždėjo snukį man ant peties ir dairėsi pro langus. Atvykus į globos namus tiek man, tiek jai vaizdas suspaudė širdis. Galiausiai išėjo susitarti, jog globos namų savininkė ją per naktį palaikys pas save bute.

                      Butas, vaikai, savininkės mama, dar kitas šuo. Palieku dubenėlį, vandens ir šiek tiek maisto. Lipu laiptais žemyn ir spaudžia širdį, sėdu į mašiną, užsikuriu, važiuoju, sustoju, vėl bandau važiuoti, vėl sustoju, apima žvėriškas jausmas grįžti pas ją ir pasiimti. Skambinu draugei, ką daryti. Ji atkalbinėja. Numetu ragelį, vėl pavažiuoju, vėl sustoju. Vos neverkiu. Apsiraminu. Vis dėlto, esu susitaręs, kad rytoj iš ryto atvyksiu ir ją pavedžiosiu.

                      Naktį aišku, neužmiegu, prabundu anksti. Dar vykdau remontus, nuvarau pas darbininkus, padedu sutąsyti baldus. Ir išvažiuoju pas tą gyvūną. Kelyje tvirtai apsisprendžiu ją pasiimti. Dar pasigraužiu kad nakčiai ją palikau, ir tikiuosi rasti sveiką gyvą. Prie globos namų skambinu jų savininkei. Ji dar namuose. Nuvažiuoju. Ten šunė. Mane prisimena. Ją vedžioju. Ji įsidrąsina, pasidaro visus „reikalus“, nueinam iki tvenkinio, išsimaudo. Ir tuo metu paskambina telefonu ir praneša: “savininkai atsirado“. Iš vienos pusės palengvėja, iš kitos, akimirksniu suprantu, kad teks su ja atsisveikinti.

                      Nueinam į sutartą vietą. Laukiam. Tos 15 min. labai prailgsta. Pagaliau atvažiuoja. Moteris su maža dukrele. Šuo iš karto atpažįsta, lekia prie jų, vos sugebu suvaldyti. Čia tikrai šeimininkai. Visi vos neapsiverkiam. Ateina globos namų atstovė, surašyti kažkokio akto.

                      Pakankamai didelis chaosas, visi šneka, glosto tą gyvūną, o Mėta žiūri į mane. Tas žvilgsnis galbūt tiesiog žvilgsnis, bet man jis reiškia tą patį: padėką ir mūsų trumpos draugystės pabaigos liūdesį. Suprantu kad laikas atsisveikinti. Su visais „atsibučiuoju“ sėdu į savo seną „Saab“, išvažiuoju, bet vėl važiuoti negaliu. Sustoju prie seno apleisto vandens malūno. Pavaikštau pakrante, pasėdžiu krantinėje. „Viskas baigėsi gerai“. Per pusę paros prasirito tiek emocijų, kiek kiti patiria per metus. Dabar suprantu kodėl kiti nestoja prie pasimetusių šunų, nes yra supisti savanaudžiai, koks buvau aš, toks ir likau, nes liūdžiu dėl geriausio galėjusio nutikti varianto tam šuniui, bet ne man.

Dabar, kai jau rašau, viskas atrodo kaip smagus nutikęs nuotykis, tačiau tada tai buvo taip tikra, ir tokia didelė atsakomybė už tą išgelbėtą gyvūną, ir beveik momentinis apsisprendimas jį laikyti iki jo gyvenimo galo. Ir dariau tai puikiai suprasdamas atsakomybę ką tai reikš, juo labiau kad dabar turiu šunį ir katę, aplinkinių ir artimųjų reakciją, net savo augintinių, juk ji gali būti nenuspėjama, apsigyvenus dar vienam gyvūnui nedideliame bute mikrorajone.

                      Skaitant galbūt sunku suprasti „Ai, kas čia, juk pilna globos namų ir pilna tokių gyvūnų“, „Ai, kas čia, geriau jau vaiką iš globos namų pasiimk“, „Ai, kas čia, prisirištum prie bet kurio“. Bet ne. Visa situacija, vakaras. Kelias, judėjimas, eismas. Ir pasitikėjimas, įlipimas į visiško nepažįstamo vyro automobilį (kuriame tikriausiai juntamas kito gyvūno kvapas). Visiškas pasitikėjimas. Tokio sutvėrimo tiesiog negali nepriglausti visam gyvenimui (na, kad jis jam būtų ilgesnis – tektų užsiimti rimta dietos programa svoriui numesti :D).

                      Sustokit prie pasimetusio gyvūno, negaliu pasakyti kas nutiks, gali nutikti bet kas. Ir čia nutiko visiškas stebuklas, jog atsirado šeimininkai. Tik tas stebuklas nutiko ne man, o tam šuniui. O aš... o aš pabuvau kažkoks stebuklo tarpininkas, o tarpininku būti taip pat nėra lengva.

Read More

Viską galiu - atviras laiškas

                     Vakar dar pasidžiaugiau kad gerai sutariam, ir iš tikrųjų gerai sutariam. Man patiko, kad su tuo dviračiu nesusiėdėm ir sugebėjom toliau važiuoti, kad atėjo kažkoks kompromisas. Man patinka kad skatini mane kurti, kad stumteli kai reikia, kad kartais pristabdai kai irgi reikia. Pastaruoju metu pradėjau rašyti daugiau, tai kartais atsitraukiu ir atsitrauksiu, nepyk labai.

                      O nepasakau dažnai dalykų todėllll – nu akivaizdu kodėl, todėl kad rašau dabar šį laišką. Man kartais sunku juos taip imti ir pasakyti. Iš to ir gimė galbūt ta mano kūrybinė pakraipa. Kad nelengva tiesiogiai, tai reikia netiesiogiai ir kažkaip kitaip, įdomiau (nes jau net netiesiogiai kai sakai – rašai, statai spektaklius, pieši – automatiškai gaunasi įdomiai).

                      Laukiu labai kelionės, ir visai nesvarbu kaip mes keliausim, ir nesvarbu kokia Tavo kuprinė bus, svarbu kad bus kelionė.

                      Aj, kartais pasakai, kad gyvenu „kitaip“, bet tai taip ir yra. Ir stumi į teatrą, bet nežinau ar suvoki kad manęs nematytum kokia pusę, o gal ir ilgiau metų. Su rašymu man yra kitaip. Ir labai džiaugiuosi kad jis grįžo, ir grįžta pojūčiai, pajautimai ir kūrybiškumas. Nežinau ar taip dėl tos pagaliau atėjusios trumpos vasaros, ar dėl poteatrinio laiko.

                      Viskas, mintys trupa, nes sėdžiu pensininkų kavinėje, ir jie visi garsiai šneka, ir šlamščia dešimtimis bulkučių. Šalia sėdi kokia 200 kg 20 metė, o priekyje dvi vienuolės pabėrė krūvą eurocentų, skamba kažkokia užsikirtusi muzika ir čia žiauriai tvanku. Įdomu, ar jos mato mano aurą, nes labai žiūri į mane, ar numato mano ateitį, praeitį? Pasižiūrėjus pro langą dar vienas „pensas“ plauna savo opelio stiklą. Stovėjimo aikštelėje. Muzika vėl užsikirto. Atėjo dvi panos su dredais, ir ačiū Tau, tiksliau, ačiū tam „koltūnui“ – man jie jau nebepatinka. Ta 200 kg 20 metė db. parūkė, ir pagaliau užsismaukė maikoną ant šiknos, nes jau praskiepas matėsi, įsėdo į „Boltą“ ir išvažiavo. Ir supratau, kodėl aš taip dažnai jausdavausi vienišas.

                      Nes, bl, sėdėdavau urve. Ir jei jau tokia 200 kg jauna pana gali sau varinėti po miestą su boltais ir nepridengtu šiknos praskiepu, tai kodėl aš negaliu. Viską galiu.

Read More

Patogūs žmonės

Taip, aš Tau esu patogus, visada po ranka, visada šalia, visada viskas vyksta pagal Tave, visiškai priešingai nei deklaruoji. Pyksti kai nieko nesusitariam, o kai susitariam – susitarimus sulaužai, nors tų susitarimų apskritai gal kokie 3 apskritai buvo.

Baisiausia, kad vis dar noriu būti geras, ypač Tau. Patikti ir įtikti, ir, vietoj to, kad užsiimčiau savais reikalais – dabar rašau šį laišką, prikimštoje pensininkų kavinėje, kuriais, tikiuosi, ir mes kažkada tapsime, kad ir kaip sunku suvokti laiko tėkmę, nes visada situacijas matome tik iš duotojo momento.

Beje, Tavo skolintas pakrovėjas šūdinai krauna.

Read More

Aš mačiau "Aistutę"

Aš mačiau Aistutę. Mūsų žvilgsniai susikirto, ir aš nuėjau tolyn, į savo užkampio kavinukę, atsisėsti ir rašyti. Ir tada pagalvojau: „Tai bent pažiūrėti reikia į ją, kaip „Zoologijos“ sode, patyrinėti, nes žinai, „Aistučių“ veislė nykstanti yra, o ir šiaip jos mėgsta būti ten kur (ne, net ten kur „šilčiau“) daugiau naftos po žeme. Grįžus į tą gretimą kavinę, kontrastas stipriai badė akis. Net keista buvo tokį „paukštį“ matyti tarp visų šitų pensininkų ir nepilnamečių.

Atsistojau į eilę laukti savo bulkutės ir kavos. Jos eilė dar buvo nepriėjus. Jau buvau bepradedąs jausti kaltę kad grįžau ją pastebėti. Nežinau ar ji tai pajuto ar ne, ar suprato kad grįžau dėl jos, ar kad apskritai grįžau. Priėjus jos eilei pasklido savimi pasitikinčios ir tvirtos moters balsas. Ji taip šnekėjo, bet kartu ir juokingai, kažkas joje buvo žaismingo, bet nei aprangoje, nei veide to nesimatė. Gal povyza, gal kažkiek eisena, gal balse kažkas buvo: ir kieta, ir stipru, bet tuo pačiu ir juokinga. Kūnas kūdas, stiprus, bet taip pat juokingas.

Užsisakiusi atsisėdo veidu į sieną. Pasirodė labai keista. Artėjo mano eilė. Širdis pradėjo daužytis, nes nujaučiau jog ji stebi, ne akimis, o vidumi ar bent jau ausimis ir išgirs mano balsą. Buvau su niekuo nešnekėjęs tą dieną ir net nežinojau kaip jis nuskambės, o nuskambėjo kaip prasigėrusio chroniaus. Taip nuskambėjo, kad net pardavėja prunkštelėjo. Gavau bulkutę, o kavos teks palaukti.

Praeidamas sustojau prie jos. Paklausiau.

-          Jūs ko nors laukiate?

-          Ne. – Ir nusuko žvilgsnį atgal į sieną

-          ,- jau buvau anksčiau pastebėjęs ant jos rankos žiedą, kad ir kaip naiviai nuskambėtų – paklausiau, - Tas žiedas, ant Jūsų rankos... jis... vestuvinis... sužadėtuvių?

-          ,- tarsi šyptelėjo, bet žvilgsnio atgal neatsuko, ir pakartojo kelis kartus,- tikrai taip, tikrai taip.

-          ,- daugiau kontakto nebemezgiau, teatsakiau, - supratau, - negi reikėjo sakyti „o galbūt netikrai taip“?

Atėjo kava, o aš visą laiką prasėdėjau bežiūrėdamas jai į nugarą. Jai išeinant planavau akiplėšiškai pagauti jos žvilgsnį, bet taip pat norėjau apsimesti kad ji man neberūpi ir visiškai ją ignoruoti. Tad gavosi kažkoks tarsi mixas: vogčiomis į ją akiplėšiškais kelis kartus dėbtelėjau.

Faktas tas, kad ne ji man neberūpėjo, o aš jai niekad nerūpėjau, nes nepajutau kad ji į mane būtų pažiūrėjus. Tikriausiai ji dažnai gauna būtent „tokio“ dėmesio. Nusekiau ją akimis pro langą. Įsėdo ji į apynaujį mažą raudoną „škrabalą“ ir kaip mat išnyko.

       Kartais žmonės palieka įspūdį vien tik savo buvimu, o kartais jie būna visiškai neįdomūs. Kartais žmonės dėl „Aistučių“ skrenda į „Norvegijas“ ir niekada nebegrįžta į savo normalų gyvenimą, nors jie toms Aistutėms būna visiškai neįdomūs, nes ant jų rankų puikuojasi žiedai, tik jie būna nematomi. Ačiū Dievui aš jį pamačiau ir dar paklausiau, ir man dar patvirtino. Jėzusmarija, koks aš laimingas žmogus.

Read More

Spektlaklis A. Strindberg – „Miss Julie“

 

Nutrūkau, nemeluosiu, savo noru, o gal ir pasisamdęs už nugaros žudiką, kuris neleistų atsisukti ir žvalgytis – einu į priekį.

Artėja akimirka, kada mūsų spektaklis išvys teatro šviesą. Taip, taip, kuriame. Užsidarę ofisinėje salėje, ar kaitra, ar savaitgalis, ar lyja – statome.

Po ilgų procesų, sūkurių, pagaliau susibūrė pačių stipriausių asmenybių branduolys. Kartais, būdamas tame procese pagalvoju „Visi mes tarsi laukiniai mustangai, kurie nori veržtis į laisvę, bėgti šuoliuoti, o esam ankštoje erdvėje, ir dar sukurtoje iš stiklo, betono ir metalo“.

Scenografinė idėja tokia ir yra – kubas. Mes visi kubuose, spoksome į juos, gyvename juose, važinėjame jais. Būname įsprausti ar įsispraudę savo noru: darbuose, santykiuose, patirtyje, svajonėse, iliuzijoe. Kubas ne be reikalo iš pagamintas nerūdijančio plieno – jo taip lengvai nepakeisi, neperdirbsi ir nesunaikinsi. Net ir po spektaklio, net ir praėjus keliems dešimtmečiams jis išliks. Išliks taip, kaip išliks ir pamatinės vertybės, tradicijos, požiūriai ir gyvenimo būdai.

3 veikėjai gali užmušti vienas kitą, bet kubas išliks. Vienintelis kelias – išeiti, tačiau...

More comming soon...

Read More

Pencil life IX

Atsimerkė, apsidairė. Deja, gazuotas gėrimas buvo išsipylęs, gerai kad ne ant jo. Tikriausiai atrodė kaip bomžas vidury dienos su gazuoto gėrimo butelyje esančiu alkoholiu. Apsidairė, nelabai suprasdamas, kiek gi laiko jis čia pramiegojo. Kaklą skaudėjo nuo tos kietos šaknies. Saulė jau buvo šiek tiek „pakritusi“, žemė vis dar šilta. Iš lėto atsikėlė ir nuklibinkščiavo prie vaisvandenių aparato. Jis rodė 18:45…. – Aštuoniolika kempenkios, aštuoniolika kempenkios, - garsiai kartojo jis, tarsi stengdamasis prisiminti, ką tie skaičiai reiškia. Niekaip neprisiminė.

Nusprendus nueiti į miestą niekaip neapleido nuojauta, jog kažką turi padaryti. Kažkoks darbas jo vis dar laukė. Laukė jo mieste, tik niekaip nesuprato koksai. Ar tai buvo susitikimas, ar darbas?

Jis ėjo, ėjo neskubėdamas. Vakarėjo, malonus šiltas vėjelis pūtė jam į veidą. Jau jautė savo prakaitą, sukosi mintys kaip gerai būtų nusiprausti, bet kojos tarsi pačios nešte jį, nešė iki miesto centro. Žmonių buvo ne ką mažiau, nei dieną, tik visi tokie labiau atsipalaidavę, švaresni, niekur neskubantys. Dalis parduotuvių dar veikė, kita dalis jau užsidarinėjo. Atsidarinėjo vakarinės kavinės ir restoranai. Pamatęs restoranus, jis užsimanė valgyti, ir tada suprato...: „Ana, kepyklėlė, susitikimas, jopšikmat. Kur aš? Kodėl aš dar ne ten?“

Visa laimė, kad jis sugebėjo greitai susiorientuoti. Net paklausė keleto praeivių kur jis galėtų surasti kepyklėlę pagal jo apibūdinimą. Keli praeivei net nenorėjo su juo šnekėti, keistai žvelgė į jį. Iš pradžių nesuprato, kas ne taip, kol galiausiai save vėl pamatė vakarėjančiame vitrinos atspindyje. Ne, jis nebuvo „atvitrtęs“ atgal į pieštuką. Jis buvo tas pats bichas, tik labai „nusidrožęs“. Visai nepastebėjo, jog gulėdamas ant to medžio šaknų visas išsivoliojo ant žolės, ir jo maikutė, bei džinsai buvo apsižoliavę. Ir ne šiaip, paprastai apsižoliavę, o ta žolė tarsi įsitrynusi į jį. Net ir jo rankos, plaukai, buvo kone žalios spalvos: „Nu jo, visai kaip futbolininkas“ – pagalvojo jis pats sau. „Futbolininkas!“ Tiksliai! Jo net kūnas buvo panašus į futbolininko: „Taip, jei ji klaus – tai taip jai ir atsakysiu: „Aš neseniai iš treniruotės“. Jo, jo, todėl net nespėjau nusiprausti. Taip, viskas bus gerai, viskas bus tikrai gerai. Tik kur ta suknista kepyklėlė? O Gal visai nesupista? Gal ten jos privati kepyklėlė, ar jos tėvų? Bet tai nesvarbu visai, reikia ją kuo greičiau rasti ją, kol, nesulaukusi manęs, tiesiog neišėjo namo.“

Niekaip nesisekė jos rasti (labiau kepyklėlės, kurioje galėjo pavalgyti, ar Anos?), praeiviai su juo vengė šnekėti. Gal jis ne taip jų klausė, o gal jis per greitai prieidavo? O gal jie jo tiesiog bijojo ir laikė jį... tikrai ne futbolininku... ne, ir ne banditu, o... Bomžu? Jaunuoju bomžu, kuris, tikriausiai, užmezgęs kontaktą – paprašys dar ir pinigų. Šiaip ar taip – jis tiesiog blaškėsi kažkur šalia, kažkur centre, kažkur čia pat. Jis tiesiog jauste jautė, kad „tai“ visai šalia, kad „tai“ visai čia pat, jau net ranka pasiekiama.... tačiau nepasiekiama...

Galiausiai prarado viltį surasti „Ją“, pasidavė, suprato, kad jau praėjo per daug laiko, per ilgai jis blaškėsi, per vėlai pabudo, per daug visas „išsitaršęs“ buvo, kad jam patartų praeiviai, kurią kryptį pasirinkti. Jis tiesiog nepritapo prie minios, nepritapo prie bendro „vaibo“, nepritapo prie miesto, o Ana buvo vienintelė viltis, viltis, kuri galėjo jį čia integruoti. Sąsaja su šiuo „naujuoju pasauliu“, kuriame jis tikrai norėjo pasilikti. Tikrai nebenorėjo būti tik paprastu pieštuku, nebenorėjo taip pat tūnoti ant konvejerio ir būti kvočiamas neaiškių „fabriko – tipo“ darbuotojų, su baltais chalatais. Bet, kad ir kaip bebūtų blogai, kad ir kaip ši vieta jį atstūminėtų, jis nenorėjo jos taip lengvai paleisti: „Jei reikės, tai taip ir bus, liksiu čia, ir tapsiu benamiu, asocialiu, socialiai remtinu, valkata, padugne, atskalūnu, prašalaičiu“.

Bemąstant šias ir panašias nesąmones staiga savyje pajuto iš kažkur atsiradusį norą eiti viena kryptimi. Kadangi jis nebeturėjo daugiau pasirinkimų – tiesiog atsidavė šiam intuicijos klyksmui. Keista, tačiau jis jį vedė pakankamai tiesiai. Iš pradžių jis dvejojo, abejojo, ar gerai daro, juk centras tolsta, žmonės taip pat tolsta kartu su juo, o žmonės juk – maistas, pagalba, pastogė, bet ne... Kojos pačios jį nešė tolyn. Valandą, pusantros, dvi. Kol gliausiai jis pajuto besikeičiantį orą, kuris tarsi minkštėjo, švelnėjo. Vėjo greitis taip pat didėjo. Tik niekaip nesuprato kur link jis eina, kol neišgirdo šniokštimo. Šniokštimas, ne upės, ir ne miško.... Gi jūra. Jis traukė link jūros, link paplūdimio, kuriame, sprendžiant iš garso – bangos šėlo kaip reikiant.

Negi jį intuicija „tempė“ nusižudyti į jūrą? Negi jam nebeliko jokios vilties, jokios išeities? Negi tai jau pabaiga? Viskas? Tai galbūt bent jau laužiuką išeitų užsikurti? Jis užlipo ant kopos, kažkaip ji buvo tokia netikėtai aukšta, kad net pavargo lipdamas. Ir pamatė „tai“. Žvilgsnio niekas nekliudė, kur tik akis aprėpė – ten vanduo ir visa gaubianti, tiršta tamsa. Tik blanki mėnulio šviesa, kažkiek apšvietė visą tą bekraštę tamsumą. Atsisėdo ant smėlio. Stebėtina, bet jis tebebuvo vis dar šiltas!

Jis nusispyrė jau tikrai priprakaituotus batus, basas kojas įmerkė į smėlį. Jis ir šildė ir tarsi prausė. Paskutinį kartą įsižiūrėjo į vandenyną: „Tai ką viskas? Toks mano gyvenimas? Iš tokios metamorfozės – pabaiga paplūdimyje? Juokinga? Na, norėčiau sau pasakyti, kad visi mes užbaigsime ten pat, tačiau meluočiau pats sau ir galbūt kitiems, kas klausosi mano minčių. Nė velnio – taip užbaigti yra žiauuuuuuriai gerai. Kodėl? Nu, bl, juk kiti užbaigia sąvartynuose, senelių namuose, autoavarijose, dar velniai žino kur. Na, o jei aš užbaigsiu čia, smėlyje, ošiant jūrai (ar vandenynui – net pats nežinau kas tai) – tai, manyčiau, man bus daugiau nei pasisekę, jei ne gyvenime, tai bent jau užbaigimo prasme. J „

Jis smėlyje ištiesė savo kojas, visu kūnu atsigulė į smėlį. Galvą panardino į šiltą smėlio jūrą. Tuo pat metu prisiminė dykumos smėlį. Šis ir anas skyrėsi kaip diena ir naktis. Dykumos smėlis buvo atstumiantis, kankinantis, duriantis, įsiskverbiantis, nepaleidžiantis, atgrąsus ir smulkus: „Hm... niekada nebūčiau susimąstęs, jog smėlis gali būti toks skirtingas“. O šis buvo minkštas, globojantis, apsiaučiantis, „bukas“, vos ne smėlio pelkė, tačiau tokia geroji. Tarsi apėmė jausmas, jog tikrai, tikrai, tikrai nieko blogo neatsitiks, net jei jis ir įtrauks Tave (nors, žinoma, tas jausmas galėjo būti ir apgaulingas – kaip savižudžius apgauna tikėjimas, jog nusižudžius viskas išsispręs, o aplinkiniams bus tik daug lengviau nuo to).

Vėjas blaškė medžius, blaškė jo plaukus, blaškė jo drabužius, kartais užnešdamas smėlio. Blaškė ir bangas vandenyne. Jis viską girdėjo, nes buvo užsimerkęs, o kai atsimerkė pamatė dangų. Labai keistą, nes visą jo didybę „makalavo“ vėjas ir garsai. Susidarė dviprasmiški išgyvenimai: iš vienos pusės, tarsi jį supo šioks toks chaosas, triukšmelis, pabūdimio gyvenimas, o iš kitos pusės jis matė neaprėpiamą kosmosą, kurio supratimui ir suvokimui geriausias fonas, kuris būtų tikęs – paprasčiausia tyla. Apgaubianti tyla. Tik tokiomis akimirkomis iš tikrųjų pasijunti mažas. Paprastai tai dediesi didis.

-          Tebūnie, jeigu tai jau viskas, tai tebūnie, - susitaikė jis su esama situacija, užsimerkė. Ilgai netruko, kol viskas pamažėle aptilo: bangų mūša, pušų šniokštimas, smėlio smilčių šiurenimas. Kūnas buvo pavargęs, kartu su juo – ir protas, niekas nežino kaip su siela, tačiau, galima daryti prielaidą, jog ir ji buvo pavargusi. Jis dar spėjo pagalvoti: - O jei tai ne pabaiga, o jei tai tik pradžia?

Read More

Hippie Life

Kai nuvažiuojate pas seniai matytą pusbrolį, ar dėdę, ar antros kartos pusbrolį, at trečios kartos dėdę, ar dar kokį žmogų, kuris yra dar labiau nutolęs nuo giminės medžio ir bendraujate su juo... Ar nepajaučiate kad jis labai panašus į jus, nesusitapatinate su juo? Nepradedate lyginti jo bruožų su savo? Ar net su savo brolio, ar savo tėčio ar mamos (žiūrint kurios pusės tas žmogus giminė yra). Matai jo aplinką ir gyvenimą, ir susimąstai, kad galėtum labai panašiai gyventi. Taip taip, vos ne kaip jis.

Tai wa, aš tai susimąstau. Net keista būna, šiurpas krečia, kai viską pradedi matyti tarsi tolimame tolimame veidrodyje. Labai gerai įsimenu žmonių veidus. Kartais man primena jų vardus, pavardes, bet jei jau pamatau veidą – prisiminsiu jį iki gyvenimo pabaigos. Ir nutinka šis fenomenas ne tik su giminėmis. Kartais vieni žmonės būna labiau panašūs, nei kiti mano sutinkami gyvenime. Tada suvedu tuos taškus, ir paklausiu: „ar tik tas ir anas ne Tavo giminė?“. Dažniausiai atsako kad „ne“.

-          Bet, sakau, ar tikrai Tu nepažįsti to ir to, ar Tavo giminėje nėra tokios ir tokios pavardės?

-          Ne, nėra, niekada nebuvo, apskritai aš tokią pavardę girdžiu pirmą kartą gyvenime.

-          Bet tikrai? Jūs abu (abi) rengiatės taip pat, kalbat ta pačia maniera, valgot tą patį maistą, diskutuojat labai panašiomis temomis, plaukų spalva, akių spalva, odos spalva – tokios pačios. Net mašinas panašias vairuojat ir su panašiais valst. Nr.

-          Nea, jau Tu čia svaigsti, vaikeli. Raminkis, mažiau gerk stiprios arbatos, ar gliukozės nebevartok.

Kartais tikrai žmonės susinervuoja, kai bandai atrasti ką nors labai panašaus, sąsajas su kitais žmonėmis ar net gi savimi: „Aš unikalus, tokių kaip aš nėra.“ Ir padeda tvirtą tašką. O aš teigiu kad yra. Taip, skamba labai „krikščioniškai“, taip, labai „hipiškai“, bet galbūt tame yra tiesos? A? Kažkokie bendri ryšiai. Kas įdomiausia, galima juos pajausti. Ir ne teoriškai ar hipotetiškai. Ir Tu, gerb. šio teksto skaitove, kai bendrauji su gimine  ir negimine– pagalvok, ar taip jau mes visi skirtingi, broli, sese. :D

Read More

Pencil life VIII

Išėjus iš kepyklėlės į tą pačią gatvę užliejo dar didesnė šiluma, tik ją skleidė ne oras, o šaligatvis ir sienos. Jie tarsi spinduliavo tą kaitrą. Buvo neįtikėtina, keista. Diena jau ritosi į antrą pusę, šiek tiek vėso, saulė nebe taip kaitriai kaitino, o betonas, asfaltas, metalas spinduliavo tokius kiekius šilumos, kad net bloga darėsi...

Pasižiūrėjo į savo batus ir pagalvojo: „Kaip gerai kad aš su jais, nes jei būčiau be....“. Pažvelgė į laikrodį ant viešojo susisiekimo transporto stotelės. 4 val. Liko 3 h. „Ką veikti? Negi bąstysiuosi visą šį laiką? O jeigu sutiksiu kitą tokią nuostabią merginą? O jei grįžęs aš nerasiu Anos? O jei ji ne Ana? O jei mano klausimai ją sutrikdė ir ji tiesiog norėjo manimi atsikratyti? Galbūt tikėjosi iš manęs daugiau, galbūt išvaizda ją apgavo? O gal ji mane supainiojo su kuo nors kitu?“

Buvo nepakeliamai karšta, o jis tiesiog ėjo, suko ratais, vis didesniais ratais apie tą judriąją gatvę, pastebėjo, kad visas rajonas toli gražu nėra toks judrus, kad tolimesnės gatvelės visai jaukios, galbūt net norėjosi jose būti labiau nei toje centrinėje. Jose buvo mažiau betono, mažiau sienų, daugiau medžių ir erdvės – periferija.

Keista... Keista, kad tokioje periferijoje, gan atokiai stovėjo vaisvandenių aparatas. Jis buvo taip dehidratavęs, jog net nesvarstęs kitų galimybių tiesiog nuėjo link jo. Pasirinkimas buvo tikrai prastas, keli gazuoti, keli negazuoti ir kažkoks apsitrynęs mineralinis vanduo. Pasiknisus kišenėse jis atrado kelias metalines monetas. „Gal tiks“? Ir iš tiesų – tiko. Aparatas viską godžiai prarijo, atsirado skaitmeniniai kredito rodmenys. Realiai jis galėjo nupirkti viską, kas buvo tame aparate.

Iš to skurdaus pasirinkimo jis išsirinko kažkokį žalsvos spalvos, izotoninį gėrimą su keistu pavadinimu. Aparatas atidavė grąžą, keista, bet popierinėmis kupiūromis. Tomas susigrūdo grąžą tiesiog į kišenę, paimė gėrimą. Malonus šaltis kaip mat palietė jo rankas. Atsukus buteliuką bešnypščiantys purslai jį šiek tiek aptaškė. Na, skonis buvo neypatingas, bet ką jau padarysi – svarbu kad gaivino. Netoli buvo medis ir jis tiesiog prisėdo po juo. Šakos lingavo, vėjas tarp šakų skleidė malonų ošimą. Karts nuo karto gatve pravažiuodavo mašina ar dviratininkas, kažkur tolumoje girdėjosi nežymus šurmulys. Iš lėto vakarėjo, žemė, žolė, ant kurios jis sėdėjo buvo maloniai šilta, kaip ir medžio kamienas.

Jis lėtai gurkšnojo savo neaiškios kilmės, neaiškios spalvos izotoninį gėrimą. Taaaaip pradėjo imti miegas, jog tiesiog pasislinko žemiau, galvą padėjo ant šaknų, užvertė galvą ir stebėjo dangų, debesis, vėjo siūbuojamas šakas. Jautė, kaip gėtimas slysta jam iš rankų, tad jis jį atsargiai padėjo į šalį. Akys iš lėto merkėsi ir galiausiai jis užmigo.

 

 

Sapnas

 

Pamažu aiškėjo kontūrai, jis pasijuto taip, tarsi jį kažkas varžytų, tarsi burbule, tarsi ką tik gerto gėrimo burbule. Pats sau nusijuokė: „Būtų labai gera reklama: išgėrei, ir atsiduri kitoje erdvėje.“ Bet pats nelabai suprato, sapnuoja jis ar ne. Tik tas burbulas judėjo, nesisuko nesimuistė, o skriejo. Aplinkui matėsi ir kiti tos pačios spalvos burbulai, o juose taip pat buvo žmonės. Jis pagalvojo, kad šį kartą būtų puiki antireklama: „Paragauk šio gėrimo ir būk įkalintas su tūkstančiais tokių pačių kaip Tu mūsų burbuluose“.

Kai kurie burbulai susitrenkdavo vienas su kitu, kiti skrisdavo tolyn ir nutoldavo horizonte. Burbulų trajektorijos buvo tokios pat skirtingos, kaip ir jų „pilotų“: vieni beprasmiškai spoksojo į „niekur“, tarsi atjungti robotai, kiti bandė „vairuoti“ savo „burbulėlaidvius“, dar kiti mezgė ryšius su aplinkiniais, buvo ir rėkiančių, ir verkiančių, ir bėgiojančių, ir miegančių ir dar daug daug daug... O jis tik stebėjo, žiūrėjo į visą tą įvairų gražų ir negražų chaosą, puikiai suprasdamas, jog nieko taip ir negali padaryti, nebent... Nebent pradurti tą suknistą burbulą, tačiau kuo... Ir kur jis kris, ar jį kels į viršų, kas nutiks? Kaip sureaguos kiti „burbulinėtojai“? Bet niekas nesprogdino burbulų, bent jau jis nematė. Gal tie, kur nutolsta horizonte, pagaliau „susisprogdina“?

Paminkius ranka ir padaužius burbulo sienelę susidarė įspūdis, jog plikomis rankomis tikrai neįmanoma jo prakiurdyti. Nagų jis taip pat neturėjo aštrių, diržo sakties – taip pat. Pradėjo krapštytis savo kišenėse. Jose tikrai nesidikėjo nieko surasti, nebent tas popierines kupiūras, kurias jam išspjovė vaisvandenių aparatas. Bet tarsi buvo likę kažkiek smulkiųjų. Jis juos užčiuopė iš išorės, ir, daug negalvojęs sugrūdo ranką į kišenę, ir akimirksniu pajuto skausmą ilgiausio iršto pagalvėlėje. Iš pradžių nesuprato kas vyksta, ištraukė ranką ir aiškiai pamatė – aiškų, aštrų pjūvį. Iš jo veržte veržėsi kraujas, ne fontanais, tačiau pakankamai sparčiai. Jis pirštu perbraukė per burbulo vidinę sienelę. Ant jos kaip mat atsirado raudonas rėžis.

Jis nebijojo kraujo (nors, realiame pasaulyje – dar ir kaip). Šiek tiek skaudėjo. Užspaudė žaizdą ir kita ranka pabandė pasikrapštyti toje savo kišenėje. Kažkas ten buvo aštraus, kažkas, kas pjovė, dūrė, tik niekaip nesuprato kas gi tai. Galiausiai atsargiai ištraukė. Taip, tai buvo moneta, tik ji buvo kažkokia aštri, kažkas su ja buvo ne taip. Galiausiai įsižiūrėjo. Taaip – jos briaunos, jos kraštai buvo taip užaštrinti, kad pjovė taip kaip kanceliarinis peiliukas. Bet iš kur, kaip, kodėl? Jis paliko šiuos klausimus, nes galiausiai prisiminė kodėl jis ieškojo aštraus daikto. Burbulas!

Aplinkinių burbulų „pilotai“ tarsi nuščiuvo, visi sužiuro į jį. Ką jis darys? Galbūt, jie bijojo, kad su tuo aštriu daiktu jis susprogdins ir jų burbulus, pražudys ir juos. Pasigirdo šūksniai, rėkimas, spiegimas, jie ir jos, visi jam norėjo pasakyti, kad jis to nedarytų, kad „nesižudytų“. Tomas buvo ramus, toks ramus, kad kai kurie „pilotai“ pamanė, jog jį užhipnotizavo per atstumą kiti pilotai. Jis tiesiog priėjo, priėjo atkišęs aštrią monetos briauną.

Sprogo! Bet be garso. Jis pasijute krentantis, krentantis į juodą tamsumą, kurioje nieko daugiau nebuvo. Dar spėjo pamatyti kitų prikaustytus žvilgsnius, daugelis jų buvo tiesiog apimti siaubo, išgąsčio. Jie bijojo kad ir jiems taip gali nutikti. Jis krito, krito, krito, kol galiausiai į kažką įkrito. Tas kažkas buvo jis pats.

 

Sapno pabaiga.

Read More